HIDŽRA Į ABISINIJĄ

Pirmoji hidžra į Abisiniją

Penktaisiais mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, pranašystės (bisato) metais, nepaisant daugdievių kankinimų, musulmonų skaičius toliau augo. Bet ir daugdieviai stiprino kankinimus ir darė viską, ką galėjo, kad kankintų musulmonus. Mūsų Valdovas Pranašas labai liūdėjo, kad Jo Ashabai buvo nepakeliamai kankinami ir kad jie buvo perplėšiami: juos virvėmis už kojų pririšdavo prie kupranugarių, o paskui kupranugarius varydavo į priešingas puses. Šios kančios kasdien darėsi vis žiauresnės, ir Jo gailestingumo kupina širdis negalėjo jų pakęsti.

Vieną dieną Jis surinko Ashabus al-kiram ir tarė: „O mano Ashabai! Dabar išsisklaidykite po žemę. Netrukus Allahas Aukščiausiasis jus vėl suburs!“

Jie paklausė: „O Allaho Pasiuntiny! Kur mums vykti?“ Mūsų Valdovas Pranašas palaimintąja ranka parodė į Abisiniją ir tarė: „Ten! Vykite į Abisinijos žemę!1 Nes ten yra valdovas, kuris neskriaudžia nė vieno iš tų, kurie yra pas jį. Ir tai šalis, kurioje viešpatauja teisingumas. Būkite ten, kol Allahas Aukščiausiasis atvers jums išeitį iš sunkumų, kuriuose esate, ir kelią į išsigelbėjimą“.

Taip mūsų Valdovas Sarvar al-alam Muchammedas Mustafa (sallallahu alaihi va sallam) nusprendė, kad Jo Ashabai turi būti išgelbėti nuo kankinimų, o Jis vienas tęs kovą su daugdieviais Mekoje. Mūsų mylimas Pranašas, kuris, atėjęs į pasaulį, sakė: „Mano umma! Mano umma!“, dabar aukojo Save, kad Jo Ashabai būtų išgelbėti. Jam leidus, dalis Ashabų al-kiram paliko savo tėvynę ir iškeliavo!.. Bet jų sielvartas buvo labai didelis, nes jie buvo atskirti nuo mūsų mylimo Pranašo.

Šioje pirmojoje hidžroje dalyvavo Chazrat Usmanas ir jo žmona Chazrat Rukaja binti Rasulullah, Abu Chuzaifa ir jo žmona Sahla binti Suhailas, Zubairas ibn Avamas, Musabas ibn Umairas, Abdurachmanas ibn Aufas, Abu Salama ibn Abdulasadas ir jo žmona Um Salama, Chatibas ibn Amras, Amiras ibn Rabija ir jo žmona Laila binti Abi Chasma, Usmanas ibn Mazunas, Abu Sabra ibn Abi Ruhmas ir jo žmona Um Kulsum binti Suhailas, Suhailas ibn Baida ir Abdula ibn Masudas (radijallahu anhum).2 Mūsų Valdovas Pranašas apie Chazrat Usmaną tarė: „Be abejonės, Usmanas yra pirmasis, kuris po Pranašo Luto (Loto) iškeliavo kartu su savo žmona“.

Dalis Ashabų al-kiram jojo, kiti ėjo pėsti, kai jie slapta paliko Meką. Kai karavanas pasiekė Šuaibą, didžiojo Allaho malone ten buvo atplaukę du prekybiniai laivai. Ashabai sumokėjo pirkliams po pusę aukso monetos už žmogų ir įlipo į laivus. Tuo metu apie tai sužinoję daugdieviai leidosi juos vytis. Pasiekę jūros krantą, jie negalėjo nė vieno sugauti, nes muhadžirai (iškeliavę Ashabai al-kiram, emigrantai) jau buvo įlipę į laivus ir išplaukę į jūrą. Jų pastangos buvo bergždžios, ir jie grįžo nusiminę. Ashabai per Raudonąją jūrą laimingai pasiekė Abisiniją.3 Abisinijos valdovas Nadžašis leido musulmonams apsigyventi savo šalyje ir elgėsi su jais labai gerai.

„O mano Ashabai! Dabar išsisklaidykite po žemę. Netrukus Allahas Aukščiausiasis jus vėl suburs!“ Hadisas šarif

Ashabams iškeliavus į Abisiniją, buvo apreikšta Nadžm sūra. Kai Allaho Pasiuntinys skaitė šią sūrą kuraišams Masdžid al-Charam ir priėjo prie 19-ojo ir 20-ojo ajato al-karima, kur minimi daugdievių stabai, prakeiktasis šėtonas įterpė tokius žodžius: „Stabai yra kilnūs stabai, iš jų galima tikėtis užtarimo“. Daugdieviai manė, kad šiuos žodžius sakė Allaho Pasiuntinys. Jie sakė: „Kadangi Jis pritarė mūsų religijai, ir mes sudarėme su Juo taiką“. Kai tuo metu Validas ibn Mugira atėjo pas Allaho Pasiuntinį ir tarė: „Nuo šiol Tavęs neliesime“, mūsų Valdovas Pranašas nustebo. Žinia apie daugdievių „taiką“ (!) pasiekė Ashabus Abisinijoje Ramadano aš-šarif pabaigoje. Musulmonai Abisinijoje išgirdo: „Mekoje daugdieviai ir musulmonai sudarė susitarimą!“ Tada jie pagalvojo: „Mūsų hidžra, tai, kad palikome savo namus ir kraštą, buvo dėl daugdievių priešiškumo. Dabar jų priešiškumas virto draugyste. Tad grįžkime ir turėkime garbę tarnauti mūsų Valdovui Kilniausiajam Pasiuntiniui (sallallahu alaihi va sallam)“. Tuo pat metu Džibrilas alaihis-salam pranešė Allaho Pasiuntiniui apie šią šėtono gudrybę. Jis labai nuliūdo. Didingasis Allahas atsiuntė Chadž sūros 52-ąjį ajatą al-karima, prasme: „Kaskart, kai Pasiuntiniai, kuriuos prieš Tave siuntėme su šariatu, ir juos sekę Nabiai norėdavo skaityti ajatus al-karima ar ką nors pasakyti nuo savęs, šėtonas įmaišydavo ką nors į tai, ką jie skaitė ar sakė. Allahas Aukščiausiasis atskiria tai, ką įmaišė šėtonas, nuo to, kas tikra. Paskui Jis sutvirtina Savo ajatus. Allahas Aukščiausiasis žino žmonių būklę ir įvykdo Savo sprendimą“. Išgirdę šį ajatą, daugdieviai vėl ėmė persekioti ir kankinti. Muhadžirai, gavę Abisinijos valdovo leidimą, Šavalio mėnesį atvyko į Meką. Bet ten sužinojo, kad gauta žinia buvo klaidinga. Sužinoję, kas įvyko, jie apstulbo. Tada jie atėjo į mūsų Valdovo Pranašo akivaizdą. Apie Abisiniją Ashabai al-kiram sakė: „Ten patyrėme gerą kaimynystę ir globą. Niekas nelietė mūsų religijos, ir mūsų niekas neįžeidė. Neišgirdome nė vieno žodžio, kuris mums nepatiktų. Ramybėje garbinome Allahą Aukščiausiąjį“. Jie išsamiai papasakojo Jam, kad Abisinijos vanduo, oras ir vaisiai teikia jėgų, kad ten yra keturios maldos vietos, kad šiose vietose kasdien skerdžiami kupranugariai ir avys, kad vargšai ir svetimšaliai kviečiami ir gerai vaišinami ir kad jų valdovas pats juos aplankė, suteikė jiems saugumą ir pašalino jų sunkumus. Taip jie išreiškė savo pasitenkinimą. Abisinijoje jie buvo išbuvę daugiau nei du mėnesius.

Chazrat Chamza tampa musulmonu

Šeštieji bisato metai… Islamo balsas kasdien sklido iš lūpų į lūpas, pasiekdavo širdis ir nusidriekdavo dar toliau. Tai varė kuraišų daugdievius į įniršį; nepaisydami visų savo pastangų, jie negalėjo sutrukdyti islamui plisti. Knygose „Dalail an-nubuva“ ir „Maaridž an-nubuva“ pasakojama:

Vienas iš daugdievių, vardu Validas, turėjo stabą. Jie rinkdavosi ant Safos kalvos ir garbindavo šį stabą. Vieną dieną mūsų Valdovas Pranašas nuėjo pas juos ir kvietė daugdievius į imaną. Netikintis džinas įlindo į tą stabą ir pasakė nederamų dalykų apie mūsų mylimą Pranašą. Mūsų Valdovas Fachr al-alam (sallallahu alaihi va sallam) nuliūdo. Kitą kartą nematoma būtybė pasveikino mūsų Valdovą Pranašą ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Netikintis džinas pasakė apie Tave nederamų dalykų. Aš jį suradau ir nužudžiau. Gal rytoj, jei panorėsi, pagerbtum Safos kalvą Savo apsilankymu? Tu vėl kviesi juos į islamą, o aš įlįsiu į stabą ir pasakysiu Tave šlovinančių žodžių“. Mūsų Valdovas Pranašas priėmė šio džino, vardu Abdula, pasiūlymą.

Kitą dieną mūsų mylimas Pranašas nuėjo ten ir vėl kvietė daugdievius į imaną.

Ten buvo ir Abu Džahlis. Musulmonas džinas įlindo į stabą, kurį daugdieviai laikė rankose, ir pasakė gražių žodžių bei eilių, pasakojančių apie mūsų mylimą Pranašą ir apie islamą. Išgirdę šiuos žodžius, daugdieviai sudaužė rankose laikytą stabą ir užpuolė Allaho Pasiuntinį. Jo palaimintieji plaukai susivėlė. Jo palaimintasis veidas nusidažė krauju. Jis iškentė jų persekiojimus ir kankinimus ir tarė: „O kuraišai! Jūs mane mušate. Bet aš esu jūsų Pranašas“. Tada Jis paliko tą vietą ir parėjo į Savo namus. Viena tarnaitė matė visą įvykį nuo pradžios iki galo. Tuo metu Chazrat Chamza medžiojo kalnuose. Kai jis jau ruošėsi paleisti strėlę į gazelę, gazelė prabilo ir tarė: „O Chamza! Užuot šovęs strėlę į mane, geriau šautum į tuos, kurie nori nužudyti tavo brolio sūnų“. Chazrat Chamza nustebo dėl šių žodžių ir skubiai patraukė namo. Jis turėjo paprotį, grįžęs iš medžioklės, pirmiausia užsukti į Charam aš-šarif atlikti tavafo ir tik paskui eiti namo. Tą dieną, kai jis atliko tavafą, prie jo priėjo tarnaitė ir papasakojo, ką Abu Džahlis padarė Muchammedui alaihis-salam. Kai Chazrat Chamza išgirdo, kad mūsų Valdovas Pranašas buvo įžeistas, jame užvirė giminystės jausmas. Jis pasiėmė ginklus ir nuėjo ten, kur buvo daugdieviai. Jis tarė: „Ar tai tu pasakei piktų žodžių mano brolio sūnui ir įskaudinai Jo širdį? Žinok: Jo religija yra ir mano religija. Jei turi pakankamai jėgų, padaryk tą patį ir man!“ ir lanku, kurį nešiojo ant kaklo, prakirto Abu Džahliui galvą iki kraujo. Ten buvę netikintieji norėjo pulti Chazrat Chamzą. Bet Abu Džahlis tarė: „Nelieskite jo! Chamza teisus. Aš pasakiau bjaurių žodžių jo brolio sūnui“. Chazrat Chamzai išėjus, Abu Džahlis tarė aplinkiniams: „Saugokitės, palikite jį ramybėje! Jis gali ant mūsų supykti ir tapti musulmonu. Tada Muchammedas sustiprės“. Mat Chamza buvo gerbiamas, vertingas ir stiprus žmogus. Kad tik Chazrat Chamza netaptų musulmonu, Abu Džahlis susitaikė su tuo, kad jam buvo prakirsta galva. Chazrat Chamza atėjo pas mūsų Valdovą Pranašą ir tarė: „O Muchammedai! Atkeršijau už Tave Abu Džahliui. Nudažiau jį krauju. Neliūdėk, džiaukis!“ Mūsų mylimas Pranašas atsakė: „Aš nesidžiaugiu tokiais dalykais“. Kai Chazrat Chamza tarė: „Kad Tave pradžiuginčiau ir išvaduočiau iš liūdesio, padarysiu viską, ko tik norėsi!“, mūsų Valdovas Pranašas atsakė: „Aš džiaugsiuosi tik tada, jei tu priimsi imaną ir išgelbėsi savo brangų kūną nuo Pragaro ugnies“.

Chazrat Chamza tuojau tapo musulmonu. Apie jį buvo apreikštas ajatas al-karima. Pasak Chazrat Abdulos ibn Abasas, žmogus, apie kurį Kilniajame Korane, Anam sūros 122-ajame ajate al-karima, sakoma, kad „jis buvo prikeltas ir pasiekė šviesą“, yra Chazrat Chamza, o tas, apie kurį sakoma, kad „jis klaidžiojo tamsoje“, – Abu Džahlis.

Chazrat Chamza nuėjo pas daugdievius ir paskelbė, kad tapo musulmonu ir kad gins Allaho Aukščiausiojo Chabibą Muchammedą alaihis-salam, net jei tai kainuotų jam gyvybę. Tada jis padeklamavo kasidą (šlovinamąją poemą). Šioje kasidoje jis sakė: „Šlovė Allahui Aukščiausiajam, nes Jis pakreipė mano širdį į islamą ir tiesą. Ši religija atsiųsta Allaho Aukščiausiojo, pasaulių Viešpaties, kuris žino viską, ką daro Jo tarnai, kuris su visais elgiasi Savo gerumu ir kurio galia nugali viską. Kai skaitomas Kilnusis Koranas, ašaros rieda iš akių tų, kurie turi širdį ir protą. Kilnusis Koranas atsiųstas Muchammedui alaihis-salam kaip ajatai, išaiškinti aiškia ir iškalbinga kalba. Jis, Muchammedas Mustafa, yra palaimintas žmogus tarp mūsų, kurio žodžių klausomasi ir prieš kurį lenkiamasi. O daugdieviai! Nepameskite proto ir neleiskite akims aptemti taip, kad imtumėte sakyti apie Jį šiurkščius, sunkius ir grubius žodžius. Jei jums kiltų tokia mintis, niekas negalės Jo paliesti, prieš tai neperžengęs mūsų, musulmonų, lavonų“.

„O kuraišai! Jūs mane mušate. Bet aš esu jūsų Pranašas“ Mūsų mylimas Pranašas Muchammedas alaihis-salam

Mūsų mylimas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) labai apsidžiaugė, kad Chazrat Chamza tapo musulmonu. Musulmonai labai sustiprėjo, kai ir jis prie jų prisidėjo. Chazrat Chamzai priėmus islamą, padėtis pasikeitė. Mat Mekos žmonės žinojo, kad Chazrat Chamza yra karys, drąsus, kilnus, imtynininkas ir didis didvyris. Todėl kuraišų daugdieviai nebegalėjo be priežasties blogai elgtis su musulmonais; ypač jie bijojo Chazrat Chamzos kardo aštrumo.4

Iš meilės Tau leidausi į kelią,
Šafaato, o Rasulullah.
Esu nusidėjėlis, mano veidas juodas iš gėdos,
Šafaato, o Rasulullah.

Chazrat Umaras tampa musulmonu

Islamo religija kasdien plito, o Kilniojo Korano nuras apšvietė sielas. Tie, kuriems tai buvo lemta, kaip Allaho Aukščiausiojo dovaną priėmė imaną ir pasiekė hidajatą. Šie palaiminti žmonės, kuriems teko garbė priklausyti Ashabams al-kiram (radijallahu anhum), susikibę rankomis ir širdimis sukosi aplink mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, kaip drugiai aplink žiburį. Net menkiausią Jo norą ir mostą jie laikė dideliu įsakymu ir lenktyniavo jį įvykdyti; dėl to jie nedvejodami aukodavo net gyvybę. O daugdievių nerimas ir susirūpinimas pasiekė viršūnę. Mat ir Chazrat Chamza, vienas iš visų pripažintų didvyrių, tapo musulmonu ir užėmė vietą Allaho Pasiuntinio gretose. Šis netikėtas įvykis daugdievius visiškai išvedė iš proto. Todėl Chatabo sūnus Umaras (dar netapęs musulmonu) vieną dieną išėjo iš namų, ketindamas nužudyti mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, kur tik Jį ras.

Jis rado mūsų mylimą Pranašą, atliekantį namazą Masdžid al-Charam. Laukdamas, kol Jis baigs namazą, jis atkreipė dėmesį į tai, ką Jis skaitė, ir ėmė smalsiai klausytis. Mūsų Valdovas Pranašas skaitė Chaka sūrą, prasme: „Neišvengiamasis kijamatas (Teismo diena)! … Kas yra neišvengiamasis kijamatas (ar žinai)? Kas Tau leido sužinoti, kas yra neišvengiamasis kijamatas? Samudas ir Adas (tautos) neigė ir vadino melu kijamatą, kuris privers širdis drebėti iš siaubo. Samudo tauta buvo sunaikinta (Džibrilo alaihis-salam riksmu) dėl savo maištingumo.

O Ado tauta buvo sunaikinta niokojančiu, ūžiančiu, siautulingu ir smarkiu vėju (uraganu). Allahas Aukščiausiasis užleido šį uraganą ant jų septynias naktis ir aštuonias dienas be perstojo. (Jie atsidūrė tokioje būklėje, kad) jei būtum ten buvęs, būtum matęs, kaip jie mirė ir griuvo tarsi su šaknimis išrauti ir ant žemės parblokšti tušti datulių palmių kamienai! Ar matai dabar ką nors (kokį žmogų, kokią gyvą būtybę), kas iš jų būtų likę? Ir faraonas, ir tie, kurie buvo prieš jį, ir apverstų miestų gyventojai (Luto tauta) – visi darė tą pačią klaidą (širką ir maištą) … Taip jie maištavo prieš savo Viešpaties Pranašą (Lutą alaihis-salam ir kitus). Tada juos sugriebė kančia, žiauresnė už tą, kuri ištiko kitas ummas … Iš tiesų, kai vanduo viską užliejo (per Nucho tvaną), Mes nešėme jus (jūsų protėvius, dėl kurių jūs egzistuojate) arkoje, kad tai būtų jums pamoka ir kad girdinčios ausys tai išsaugotų ir atmintų.

Kai bus vieną kartą pūstelėta į Surą (ragą), o žemė ir kalnai bus pakelti iš savo vietų ir su didžiule jėga trenkti vienas į kitą, kad sutrupėtų, tada, tą dieną, įvyks kijamatas. Tą dieną dangus neteks savo stiprumo ir tvirtumo, perplyš ir subyrės.

Ir angelai stovi aplink dangaus kraštus (ir laukia savo Viešpaties įsakymo). Tą dieną aštuoni angelai (iš tų, kurie yra aplink dangų) neš Tavo Viešpaties Aršą. Tą dieną jūs būsite pristatyti (Allahui Aukščiausiajam atsiskaityti), taip kad nė viena jūsų paslaptis (kurią manėte nuslėpę, būdami pasaulyje) neliks paslėpta (nuo Allaho Aukščiausiojo). Tada tas, kuriam jo knyga bus įteikta į dešinę ranką, sakys (džiaugdamasis): ‚Imkite ir skaitykite mano knygą! Iš tiesų aš tikrai žinojau, kad susidursiu su savo atsiskaitymu‘.

Tada jis gyvena gyvenimą, kuriuo yra patenkintas, aukštame Rojuje … Jo vaisiai kabo taip arti, kad juos galima tuoj pat nuskinti. (Jiems bus pasakyta:) ‚Valgykite ir gerkite į sveikatą kaip atlygį už gerus darbus, kuriuos iš anksto pasiuntėte praėjusiomis dienomis (pasaulyje)’.

O tas, kuriam jo knyga bus įteikta į kairę ranką, sakys: ‚Ak, kad tik nebūčiau gavęs savo knygos … kad tik niekada nebūčiau sužinojęs, koks mano atsiskaitymas! Ak, kad tik ji (mirtis) būtų padariusi galutinį galą (mano gyvenimui) (ir nebūčiau buvęs prikeltas)! Mano turtas man nieko nepadėjo. (Visa) mano valdžia (mano jėga, mano įrodymai, viskas, ką turėjau) mane paliko ir pražuvo!’ (Allahas Aukščiausiasis įsako angelams, atliekantiems savo pareigą Pragare:) ‚Sugriebkite jį ir surakinkite (rankas prie kaklo)! … Paskui įmeskite jį į Džachimą (vietą Pragare, kur kančia žiauriausia)! Tada ten surakinkite jį septyniasdešimties uolekčių ilgio grandine! … Nes jis netikėjo Didžiuoju Allahu Aukščiausiuoju. Jis neragino (kitų) pavalgydinti vargšų (jau nekalbant apie tai, kad pats juos pavalgydintų). Todėl šiandien jis čia neturi jokio artimo giminaičio (ir draugo) (kuris jo gailėtųsi). Ir jis neturi jokio kito maisto, tik gisliną (krauju sumaišytus Pragaro gyventojų pūlius). Jį valgo tik tie (netikintieji), kurie (sąmoningai) nusidėjo …’“5 Chazrat Umaras susižavėjęs klausėsi to, ką skaitė mūsų Valdovas Pranašas. Niekada gyvenime jis nebuvo girdėjęs tokių gražių žodžių. Vėliau jis pats apie tai papasakojo taip: „Mane užbūrė šių žodžių, kurių klausiausi, iškalba, sklandumas ir darni forma. Tariau sau: ‚Prisiekiu, Jis turbūt poetas, kaip sako kuraišai!’“ Tuo tarpu mūsų Pranašas toliau skaitė ajatus al-karima: „Prisiekiu tuo, ką matote, ir tuo, ko nematote: jis (Kilnusis Koranas) be abejonės yra žodis, kurį atnešė (nuo savo Viešpaties) Allaho Aukščiausiojo akyse labai garbingas Pasiuntinys. Tai ne poeto žodžiai. Kaip mažai jūs tikite! …“6 Chazrat Umaras pasakojo: „Vėl tariau sau: ‚Jis turbūt žynys, nes suprato, ką aš galvoju!’“ Allaho Pasiuntinys toliau skaitė sūrą: „Tai ir ne žynio žodžiai. Kaip mažai jūs mąstote! … Jis (Kilnusis Koranas) atsiųstas nuo pasaulių Viešpaties (Muchammedui alaihis-salam per Džibrilą alaihis-salam). Jei Jis (Pranašas) būtų Pats sugalvojęs kokių nors žodžių (kurių Mes nesakėme) apie Mus, Mes tikrai būtume Jį tvirtai sugriebę ir tada, be abejonės, būtume perkirtę Jo gyvybės arteriją (miego arteriją) ir Jį sunaikinę!

„(O dėde!) Aš džiaugsiuosi tik tada, jei tu priimsi imaną ir išgelbėsi savo brangų kūną nuo Pragaro ugnies“ Hadisas šarif

Ir nė vienas iš jūsų nebūtų galėjęs to sutrukdyti! Be abejonės, jis (Kilnusis Koranas) yra aiškus pamokymas tiems, kurie turi takvą (dievobaimingumą). Mes tikrai žinome, kad tarp jūsų yra tokių, kurie jį vadina melu (kaip yra ir tokių, kurie jį patvirtina). Iš tiesų jis (Kilnusis Koranas) yra (neišvengiamas) gailesčio ir ilgesio šaltinis netikintiesiems (kai achirate jie išvys palaimas, duotas tiems, kurie jį patvirtino). Iš tiesų jis (Kilnusis Koranas) yra hakk al-jakin (tikrojo žinojimo tiesa; jį sudaro tikras žinojimas). Todėl šlovink Savo Didžiojo Viešpaties vardą“.7

Chazrat Umaras tarė: „Allaho Pasiuntiniui perskaičius visą sūrą, mano širdyje kilo trauka islamui“. Praėjus trims dienoms po to, kai Chazrat Chamza tapo musulmonu, Abu Džahlis surinko daugdievius ir tarė: „O kuraišai! Muchammedas tyčiojosi iš mūsų stabų. Jis pasakė, kad mūsų protėviai, gyvenę prieš mus, kenčia Pragare ir kad ir mes ten pateksime! …

Nėra kitos išeities, tik Jį nužudyti! … Tam, kuris Jį nužudys, duosiu šimtą raudonų kupranugarių ir nesuskaičiuojamą daugybę aukso! …“ Staiga trauka islamui dingo iš Chatabo sūnaus Umaro širdies. Jis pašoko iš vietos ir tarė: „Niekas kitas, tik Chatabo sūnus, gali tai padaryti“. Jie jam plojo ir sakė: „Pirmyn, Chatabo sūnau! Parodyk, ką sugebi!“

Jis prisijuosė kardą ir leidosi į kelią. Pakeliui sutiko Nuaimą ibn Abdula. Šis paklausė: „Kur taip įnirtingai ir piktai eini, o Umarai?“ Jis atsakė: „Einu nužudyti Muchammedo, kuris pasėjo nesantaiką tarp žmonių ir padarė brolį brolio priešu“. Nuaimas tarė: „O Umarai! Tai sunkus uždavinys. Jo Ashabai sukasi aplink Jį kaip drugiai aplink žiburį ir dreba iš nerimo, kad Jam kas nors neatsitiktų. Labai sunku prie jų prisiartinti. Net jei Jį nužudysi, neištrūksi iš Abdulmutalibo sūnų rankų“.

Chazrat Umaras labai supyko dėl šių žodžių. Jis griebė kardą ir tarė: „Gal ir tu vienas iš jų? Tada pirma susidorosiu su tavimi!“ Nuaimas tarė: „O Umarai! Palik mane! Eik pas savo seserį Fatimą ir jos vyrą Saidą ibn Zaidas – ir jie tapo musulmonais“. Chazrat Umaras nepatikėjo šiais žodžiais. Nuaimas tarė: „Jei netiki, nueik ir paklausk! Tada pamatysi“.

Jei Chazrat Umarui tai būtų pavykę, religinė nesantaika būtų pasibaigusi, bet būtų prasidėjęs kraujo kerštas, kuris buvo arabų paprotys, kuraišai būtų suskilę į dvi dalis ir būtų kilę nesibaigiantys susirėmimai. Taip būtų buvę nužudyti ne tik Umaras ibn Chatabas, bet ir visi Chatabo palikuonys. Tačiau kadangi Umaras ibn Chatabas buvo labai stiprus, drąsus ir ūmus, jis negalėjo viso to apgalvoti. Susirūpinęs dėl sesers, jis tuojau nuėjo į jų namus.

Tuo metu kaip tik buvo apreikšta Taha sūra. Saidas ir Fatima (radijallahu anhuma) buvo ją užsirašę ir, pasikvietę į savo namus vieną iš Ashabų, Chazrat Chababą ibn Aratas, ją skaitė. Chazrat Umaras pro duris išgirdo jų balsus. Jis labai stipriai pasibeldė. Pamatę jį su kardu prie diržo ir piktą, jie paslėpė raštą ir paslėpė Chazrat Chababą. Tada atidarė duris. Įėjęs jis paklausė: „Ką čia skaitėte?“ Jie atsakė: „Nieko“.

Jis dar labiau įsiuto ir užriko: „Vadinasi, tai, ką girdėjau, tiesa: ir jus apgavo Jo kerai“. Jis nutvėrė Chazrat Saidą už apykaklės ir parbloškė ant žemės. Kai sesuo mėgino gelbėti savo vyrą, jis ir jai įsiutęs trenkė antausį. Pamatęs, kad iš jos veido ėmė tekėti kraujas, jis jos pagailo. Fatimai skaudėjo, ji buvo kruvina. Bet imano (tikėjimo) jėga ją įkvėpė; ieškodama prieglobsčio pas Allahą Aukščiausiąjį, ji tarė: „O Umarai! Kodėl tau negėda Allaho ir kodėl netiki Jo Pranašu, kurį Jis pasiuntė su ajatais ir stebuklais? Štai mano vyrui ir man teko garbė tapti musulmonais. Net jei nukirsi mums galvas, mes to neatsisakysime“. Tada ji ištarė Kalima aš-šahada.

Pamatęs tokį sesers imaną, Chazrat Umaras staiga suminkštėjo ir atsisėdo. Švelniu balsu jis tarė: „Išimkite tą knygą, kurią skaitėte“. Fatima tarė: „Neduosiu tau jos, kol neapsivalysi“. Chazrat Umaras atliko gusulo abdestą (visišką ritualinį apsiplovimą).

Paskui Fatima atnešė Kilniojo Korano lapą. Chazrat Umaras gerai mokėjo skaityti. Jis pradėjo skaityti Taha sūrą. Kilniojo Korano iškalba, aiškumas, prasmės ir pranašumai vis labiau minkštino jo širdį. Perskaitęs ajatą al-karima, kurio prasmė: „Visa, kas yra danguose ir žemėje, ir tai, kas tarp jų, ir tai, kas po žeme (su septyniais jos sluoksniais), priklauso Jam“8, jis giliai susimąstė. Jis tarė: „O Fatima! Ar visi šie begaliniai kūriniai priklauso Allahui, kurį jūs garbinate?“ Sesuo atsakė: „Taip, žinoma! Argi dėl to yra kokia abejonė?“ Jo nuostaba vis didėjo, ir jis tarė: „O Fatima! Mes turime apie tūkstantį penkis šimtus išdrožtų ir išpuoštų statulų iš aukso, sidabro, bronzos ir akmens. Nė viena iš jų nieko neturi žemėje“. Jis skaitė toliau ir apmąstė ajatą al-karima, kurio prasmė: „Nėra jokio tikro dievo, kurį reikėtų garbinti, išskyrus Allahą Aukščiausiąjį. Gražiausi vardai – Jo“.9 „Iš tiesų, kaip tai teisinga“, – tarė jis. Tai išgirdęs, Chababas iššoko iš savo slėptuvės ir ištarė takbirą. Paskui tarė: „Džiugi žinia tau, o Umarai! Allaho Pasiuntinys meldė Allahą Aukščiausiąjį ir sakė: ‚O mano Viešpatie! Sustiprink šią religiją Abu Džahliu arba Umaru‘. Dabar ši laimė ir ši palaima teko tau“.

Šis ajatas al-karima ir ši malda visiškai ištrynė priešiškumą iš Chazrat Umaro širdies. Jis tuojau paklausė: „Kur Allaho Pasiuntinys?“ Jo širdį jau buvo pagavęs Allaho Pasiuntinys. Tą dieną Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) Chazrat Arkamo namuose davė patarimų Savo Ashabams. Ashabai al-kiram buvo susirinkę; žvelgdami į Jo šviesų veidą ir klausydamiesi Jo saldžių ir veiksmingų žodžių, jie skaistino savo širdis ir begaliniame džiaugsme, palaimoje ir laimėje, pereidami iš vienos būsenos į kitą, gaivino savo sielas.

Iš Arkamo namų buvo matyti, kad ateina Chazrat Umaras. Jis turėjo su savimi ir kardą. Kadangi jis buvo baimę keliantis ir stiprus vyras, Ashabai al-kiram apstojo Allaho Pasiuntinį. Chazrat Chamza tarė: „Ko čia bijoti Umaro? Jei jis ateina su gerais ketinimais, tebūnie sveikas atėjęs. Jei ne, nukirsiu jam galvą, kol jis dar nespės ištraukti kardo!“ Tada Allaho Pasiuntinys tarė: „Praleiskite jį, tegul įeina!“

„Tai ir ne žynio žodžiai. Kaip mažai jūs mąstote! … Jis (Kilnusis Koranas) atsiųstas nuo pasaulių Viešpaties (Muchammedui alaihis-salam per Džibrilą alaihis-salam)“ Chaka: 42–43

Džibrilas alaihis-salam jau anksčiau buvo pranešęs mūsų Valdovui Pranašui, kad Chazrat Umaras eina priimti imano. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, šypsodamasis pasitiko Chazrat Umarą. Jis tarė: „Paleiskite jį ir pasitraukite nuo jo“. Chazrat Umaras atsiklaupė priešais Allaho Pasiuntinį. Allaho Pasiuntinys paėmė Chazrat Umarą už rankos ir tarė: „Priimk imaną, o Umarai!“ Ir jis tyra širdimi ištarė Kalima aš-šahada. Iš džiaugsmo Ashabai al-kiram iškėlė savo takbiro balsus į dangų.

Chazrat Umaras taip papasakojo apie savo būklę po to, kai tapo musulmonu:

„Kai tapau musulmonu, Ashabai al-kiram slapstėsi nuo daugdievių ir savo ibadatus (garbinimo veiksmus) atlikdavo slapta. Aš labai dėl to nuliūdau ir paklausiau: ‚O Allaho Pasiuntiny! Argi mes ne tiesos pusėje?‘ Mūsų Valdovas Pranašas atsakė: ‚Taip. Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kurio galioje yra mano būtis, kad jūs, ar būtumėte mirę, ar gyvi, tikrai esate tiesos pusėje‘.

Tada tariau: ‚O Allaho Pasiuntiny! Jei mes esame tiesos pusėje, o daugdieviai – klaidingame kelyje, tai kodėl slepiame savo religiją? Prisiekiu Allahu, mes turime daugiau teisės ir esame labiau verti skelbti islamo religiją prieš kufrą (netikėjimą). Allaho Aukščiausiojo religija Mekoje be abejonės nugalės. Jei mūsų tauta elgsis su mumis teisingai, gerai; jei norės peržengti ribas, kovosime su jais‘. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: ‚Mūsų labai mažai!’

Tariau: ‚O Allaho Pasiuntiny! Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kuris pasiuntė Tave kaip tikrąjį Pranašą, kad neliks nė vieno daugdievių susirinkimo, kuriame nebūčiau atsisėdęs ir nepapasakojęs apie islamą – nedvejodamas ir nebijodamas. Dabar išeikime į viešumą‘. Kai tam buvo pritarta, išėjome dviem eilėmis ir patraukėme Charam aš-šarif link. Vienos eilės priekyje ėjo Chamza, kitos – aš. Tvirtais žingsniais, tarsi maltume žemę į miltus, oriai ir didingai įžengėme į Masdžid al-Charam. Kuraišų daugdieviai žiūrėjo tai į mane, tai į Chamzą. Juos apėmė toks sielvartas ir liūdesys, kad galbūt niekada gyvenime jie nebuvo puolę į tokią neviltį“. Kai Chazrat Umaras taip atėjo, Abu Džahlis išėjo į priekį ir paklausė: „O Umarai! Kas čia?“ Nekreipdamas į jį dėmesio, Chazrat Umaras tarė: „Ašhadu an la ilaha illallah va ašhadu anna Muchammadan abduhu va rasuluhu“. Abu Džahlis nežinojo, ką sakyti. Jis sustingo lyg suakmenėjęs. Chazrat Umaras atsigręžė į šią daugdievių gaują ir tarė: „O kuraišai! … Kas mane pažįsta, tas pažįsta! O kas nepažįsta, tegul žino, kad aš esu Umaras, Chatabo sūnus … Kas nori padaryti savo žmoną našle, o vaikus našlaičiais, tegul pajuda iš vietos! Kas pajudės, tą sukaposiu savo kardu! …“ Tada kuraišų daugdieviai akimirksniu išsiskirstė ir pasitraukė iš ten. Allaho Pasiuntinys ir Jo kilnieji Ashabai išsirikiavo ir garsiai ištarė takbirą. Mekos dangus nuaidėjo Ashabų al-kiram šūksniais: „Allahu akbar! … Allahu akbar! …“ Pirmą kartą namazas buvo atliktas atvirai Charam aš-šarif.10 Kai Chazrat Umaras tapo musulmonu, buvo apreikštas Anfal sūros 64-asis ajatas al-karima, prasme: „O Mano Pranaše! Kaip pagalbininkų Tau pakanka Allaho Aukščiausiojo ir muminų, kurie seka Tavo pėdomis“. Kai kurie abejonėse blaškęsi žmonės, pamatę, kad Chazrat Umaras tapo musulmonu, pasirinko islamą. Jiems teko garbė tapti Ashabais.

Dabar musulmonų skaičius ėmė kasdien augti tarsi sniego lavina.

„O mano Viešpatie! Sustiprink šią religiją Abu Džahliu arba Umaru“ Hadisas šarif

Kiekviename darbe Jis minėjo ar-Rachmano vardą – šis gerumo šaltinis, Pranašas buvo šlovinimo ir chamdo versmė – šis gerumo šaltinis. Jame reiškėsi Allaho dovanos, Jis buvo žinojimo ir švelnumo šaltinis, Jo siela buvo kupina gražios dorovės – šis gerumo šaltinis. Su Tiesos kūriniais Jis dėl Allaho buvo švelnus ir nuolankus, Visiems žmonėms Jis rodė gerumą ir dosnumą – šis gerumo šaltinis.

Antroji hidžra į Abisiniją

Kai Ashabai al-kiram (alaihimur-ridvan) grįžo į Meką, daugdieviai vėl ėmė juos persekioti ir kankinti. Jų priespauda vis stiprėjo. Jie nedvejodami griebėsi visokių kankinimų. Vieną dieną Chazrat Usmanas tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Mačiau, kad Abisinija – gera vieta prekybai. Vieno mėnesio prekyba duoda didelį pelną. Kol Allahas Aukščiausiasis nenurodys vietos hidžrai, musulmonams negali būti geresnės vietos už šią. Ten bent jau muminai (tikintieji) išsigelbės nuo kuraišų žiaurumo. Nadžašis mums parodė daug gerumo ir padarė daug gerų darbų“. Tada mūsų Valdovas Pranašas įsakė: „Grįžkite į Abisiniją, kad būtumėte apsaugoti Allaho Aukščiausiojo vardu“. Chazrat Usmanas tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Jei Tu pagerbtum juos Savo buvimu ten, jie galbūt taptų musulmonais. Kadangi jie yra Knygos žmonės, jie greitai priimtų islamą ir negailėtų savo pagalbos“. Tada mūsų mylimas Pranašas atsakė: „Man neįsakyta siekti ramybės ir patogumo. Dėl hidžros laukiu palaiminto Allaho Aukščiausiojo įsakymo. Elgiuosi taip, kaip man įsakoma“.

Šeštaisiais bisato metais, pasak vieno pasakojimo, šimto vieno žmogaus karavanas iš Ashabų al-kiram (radijallahu anhum) – 83 vyrai ir 18 moterų – antrą kartą iškeliavo į Abisiniją. Šio karavano vadu buvo paskirtas Chazrat Džafaras ibn Abi Talibas. Jie laimingai pasiekė Nadžašio šalį. Apie įvykius, kuriuos jie patyrė Abisinijoje, Chazrat Um Salama (radijallahu anha) papasakojo taip: „Atvykę į Abisiniją, ten radome labai gerą kaimyną. Tas kaimynas buvo karalius Nadžašis. Jis išpildė visus mūsų norus. Galėjome vykdyti savo religijos įsakymus, kaip norėjome. Galėjome laisvai garbinti Allahą Aukščiausiąjį, ir niekas mūsų niekaip neskriaudė. Neišgirdome nė vieno pikto žodžio“. Kai Mekos daugdieviai apie tai sužinojo, jie nusprendė pasiųsti pas Abisinijos karalių du pasiuntinius. Nadžašiui, be labai brangių daiktų, jie paruošė dovanų iš Mekos išdirbtos odos, kurią jis labai vertino. Buvo pagalvota ir apie dovanas dvasininkams bei valstybės didžiūnams. Ši užduotis buvo pavesta Abdulai ibn Abi Rabija ir Amrui ibn Asas. Šiuos du pasiuntinius išmokė, ką jie turi sakyti Nadžašio akivaizdoje. Jiems buvo pasakyta: „Prieš kalbėdami su valdovu, įteikite dovanas kiekvienam jo patriarchui ir karvedžiui. Paskui įteikite Nadžašio dovanas. Tai padarę, reikalaukite, kad ten esantys musulmonai būtų jums išduoti. Neleiskite Nadžašiui susitikti ir pasikalbėti su musulmonais“.11 Pasiuntiniai atvyko į Abisiniją. Susitikę su valstybės didžiūnais ir įteikę jiems dovanas, jie kiekvienam iš jų sakė: „Tarp mūsų atsirado kažkokių žmonių. Jie sugalvojo naują religiją, kurios nežinome nei mes, nei jūs. Norime šiuos čia atvykusius parsivesti atgal į jų pačių kraštą. Kai kalbėsite su savo valdovu apie juos, pasistenkite, kad jie būtų mums išduoti jam su jais nepasikalbėjus. Geriausiai šiais žmonėmis gali pasirūpinti jų pačių tėvai ir kaimynai. Jie juos labai gerai pažįsta“.12 Patriarchai sutiko su šiuo pasiūlymu. Tada pasiuntiniai iš Mekos įteikė dovanas Nadžašiui. Karalius Nadžašis priėmė dovanas, pakvietė juos ir kurį laiką su jais kalbėjosi.

„Grįžkite į Abisiniją, kad būtumėte apsaugoti Allaho Aukščiausiojo vardu“ Hadisas šarif

Pasiuntiniai tarė Nadžašiui: „O karaliau! Kai kurie mūsų žmonės ieškojo prieglobsčio tavo šalyje. Šie atvykėliai paliko savo tautos religiją, bet nepriėmė ir tavosios. Jie turi savo pačių prasimanytą religiją. Šios religijos nežinome nei mes, nei tu. Mus pas tave pasiuntė didžiūnai tos tautos, kuriai šie priklauso. Šie didžiūnai yra tėvai ir artimiausi giminaičiai vyrų, ieškojusių prieglobsčio tavo šalyje. Jų noras – kad atvykusieji būtų grąžinti. Mat jie geriau pažįsta jų padėtį. Jie geriau žino, ko šie patys nepripažįsta savo pačių religijoje …“ Ir Amras ibn Asas, ir Abdula ibn Abi Rabija labiausiai troško, kad Nadžašis išklausytų šiuos žodžius ir pasielgtų pagal jų norą. Pasiuntiniams tai pasakius, Nadžašio patriarchai prabilo ir tarė: „Jie pasakė gryną tiesą. Jų tauta geriausiai gali jais pasirūpinti ir geriausiai žino, kas jiems patinka ir kas ne. Todėl turėtum išduoti šiuos vyrus, kad jie galėtų parsivesti juos į savo kraštą ir pas savo tautą“. Karalius Nadžašis labai supyko dėl šių žodžių: „Ne, prisiekiu Allahu! Aš neišduosiu šių vyrų. Negaliu išduoti žmonių, kurie ieškojo prieglobsčio pas mane ir atvyko į mano šalį. Jie pasirinko mane, o ne kitus, ir atvyko į mano šalį. Todėl pasikviesiu emigrantus į savo rūmus, paklausiu jų, ką jie turi pasakyti į tai, ką sakė šie vyrai, ir išklausysiu jų atsakymo. Jei emigrantai yra tokie, kaip šie sako, atiduosiu juos atvykusiesiems ir grąžinsiu juos jų tautai. Jei ne – globosiu juos ir darysiu jiems gera, kol jie liks mano šalyje“. Nadžašis anksčiau buvo studijavęs dangiškąsias knygas. Jis žinojo, kad Muchammedo alaihis-salam atėjimo laikas arti, kad Jo tauta vadins Jį melagiu ir Juo netikės ir kad jie išvarys Jį iš Mekos. Nadžašis paklausė pasiuntinių iš Mekos: „Kuo jie tiki?“ Jie atsakė: „Muchammedu“. Išgirdęs šį vardą, Nadžašis suprato, kad Jis yra Pranašas, bet to neparodė. Jis vėl jų paklausė: „Kokia Jo religija ir Jo kryptis ir į ką Jis kviečia?“ Amras atsakė: „Jis neturi jokios krypties“. Nadžašis tarė: „Kaip galiu išduoti būrį žmonių, kurie ieškojo prieglobsčio pas mane, kai nežinau nei jų krypties, nei religijos? Sušaukime pasitarimą. Atveskime ir juos ir sustatykime juos akis į akį su jumis. Tada paaiškės, kaip yra su jumis visais, ir sužinosiu jų religiją“. Jie pakvietė musulmonus į rūmus. Musulmonai pirmiausia pasitarė tarpusavyje ir svarstė: „Ką turėtume pasakyti, kad patiktų Abisinijos valdovui ir atitiktų jo būdą?“ Chazrat Džafaras tarė: „Prisiekiu Allahu, tai, ką žinome šiuo klausimu, yra tik tai, ką mums įsakė mūsų Pranašas. Kad ir kuo tai baigtųsi, būsime patenkinti“. Visi su tuo sutiko ir susitarė, kad kalbės tik Chazrat Džafaras. Tada jie atėjo į Nadžašio rūmus. Karalius Nadžašis buvo sukvietęs savo mokslininkus, ir buvo susirinkusi didelė taryba. Tada įvedė emigrantus. Įėję musulmonai pasisveikino salamu.

Tačiau jie neatliko sadždos (parpuolimo, kaip per namazą). Kai Nadžašis jų paklausė: „Kodėl neatlikote sadždos?“, jie atsakė: „Mes neatliekame sadždos niekam, išskyrus Allahą Aukščiausiąjį. Mūsų Valdovas Pranašas uždraudė mums atlikti sadždą kam nors kitam, išskyrus Allahą Aukščiausiąjį, ir pasakė: ‚Sadžda priklauso tik Allahui Aukščiausiajam‘“. Nadžašis tarė emigrantams: „O jūs, atėjusieji į mano akivaizdą! Pasakykite man: kodėl atvykote į mano šalį? Koks jūsų reikalas? Jūs ne pirkliai ir jokio prašymo neturite. Kaip yra su šiuo jūsų Pranašu, kuris pasirodė? Kodėl nesisveikinate taip, kaip sveikinasi tie, kurie čia atvyko iš jūsų šalies?“

Džafaras (radijallahu anhu) tarė: „O karaliau! Pirmiausia pasakysiu tris dalykus. Jei kalbu tiesą, patvirtink; jei meluoju, pavadink tai melu. Bet visų pirma įsakyk, kad iš šių vyrų kalbėtų tik vienas, o kitas tylėtų!“

Amras ibn Asas tarė: „Kalbėsiu aš“. Nadžašis tarė: „O Džafarai, kalbėk tu pirmas“.

Chazrat Džafaras tarė: „Turiu tris klausimus. Paklausk šio žmogaus: ar mes vergai, kuriuos reikia sugauti ir grąžinti mūsų šeimininkams?“ Nadžašis paklausė: „O Amrai! Ar jie vergai?“ Amras atsakė: „Ne! Jie ne vergai, jie laisvi!“ Chazrat Džafaras tarė: „Gal mes neteisėtai praliejome kieno nors kraują, kad turėtume būti išduoti tiems, kurių kraujas pralietas?“ Kai Nadžašis paklausė Amro: „Ar šie neteisėtai ką nors nužudė?“, Amras atsakė: „Ne, jie nepraliejo nė lašo kraujo!“ Chazrat Džafaras tarė Nadžašiui: „Gal mes neteisėtai paėmėme ką nors iš kitų turto ir privalome tai grąžinti?“ Nadžašis tarė: „O Amrai! Net jei šie vargšai būtų skolingi daug aukso, jei jie turi skolų, aš jas sumokėsiu; sakyk!“ Amras atsakė: „Ne, nė vieno kirato (pinigų vieneto)!“ Kai Nadžašis paklausė: „Tai ko gi jūs iš jų norite?“, Amras atsakė: „Mes ir jie buvome vienos religijos ir ėjome vienu keliu. Jie tai paliko. Jie nusekė paskui Muchammedą ir Jo religiją“. Nadžašis paklausė Džafaro: „Kodėl palikote savo religiją ir nusekėte paskui kitą? Jei atsiskyrėte nuo savo tautos religijos ir nesate ir mano religijos, tai kokia gi ta religija, kuria tikite? Ar papasakosi man apie ją?“

Chazrat Džafaras tarė: „O karaliau! Buvome neišmanėlių tauta. Garbinome stabus. Valgėme savaime nugaišusių gyvulių dvėseną ir darėme visokias piktadarystes. Nutraukdavome ryšius su giminaičiais ir blogai elgdavomės su kaimynais. Stiprieji tarp mūsų engė silpnuosius ir nežinojo, kas yra gailestingumas. Taip gyvenome, kol Allahas Aukščiausiasis atsiuntė mums Pranašą iš mūsų pačių tarpo, kurio teisingumą, patikimumą, skaistumą, tyrumą ir kilmingą giminę žinojome. Šis Pranašas pakvietė mus tikėti Allaho Aukščiausiojo buvimu ir vienumu, Jį garbinti ir palikti akmenis ir stabus, kuriuos garbinome mes ir mūsų protėviai. Jis įsakė mums kalbėti tiesą, neišduoti to, kas mums patikėta, gerbti giminaičių teises, gerai sugyventi su kaimynais ir saugotis nuodėmių bei kraujo praliejimo. Jis draudė mums bet kokį amoralumą, melą, kėsinimąsi į našlaičių turtą ir dorų moterų šmeižimą. Jis įsakė mums garbinti Allahą Aukščiausiąjį, nepriskiriant Jam jokios poros ar bendrininko. Mes tai priėmėme, patikėjome viskuo, ką Jis atnešė nuo Allaho Aukščiausiojo, ir darėme tai, ką Jis sakė. Garbinome Allahą Aukščiausiąjį. Tai, ką Jis mums padarė charam (uždrausta), laikėme charam, o tai, ką Jis padarė chalal (leista), laikėme chalal ir taip elgėmės. Todėl mūsų tauta tapo mūsų priešu ir mus engė. Kad atitrauktų mus nuo mūsų religijos, nuo Allaho Aukščiausiojo garbinimo ir priverstų vėl garbinti stabus, jie mus visaip kankino ir siuntė mums visokių vargų. Jie mus skriaudė. Jie vis labiau varė mus į kampą. Jie atsistojo tarp mūsų ir mūsų religijos ir norėjo mus nuo jos atskirti. Tada palikome savo kraštą ir namus ir ieškojome prieglobsčio tavo šalyje. Pasirinkome tave, o ne kitus. Troškome tavo globos ir kaimynystės. Tikimės, kad pas tave nepatirsime nei priespaudos, nei neteisybės“. Chazrat Džafaras tęsė savo kalbą taip: „Kalbant apie pasisveikinimą, mes pasveikinome tave Allaho Pasiuntinio pasisveikinimu. Taip sveikinamės ir tarpusavyje. Mūsų Valdovas Pranašas mums pranešė, kad ir Rojuje esančiųjų pasisveikinimas yra toks. Todėl taip pasveikinome tavo kilnųjį asmenį. O kadangi mūsų Valdovas Pranašas pasakė, kad žmonėms sadždos atlikti negalima, mes ieškome prieglobsčio pas Allahą Aukščiausiąjį nuo sadždos atlikimo kam nors kitam, išskyrus Jį“. Nadžašis paklausė: „Ar moki ką nors iš to, ką paskelbė Allahas?“ Kai Chazrat Džafaras tarė: „Taip“, Nadžašis tarė: „Paskaityk man tai“. Ir Chazrat Džafaras pradėjo skaityti pirmuosius Marjam sūros ajatus (pranešama ir tai, kad jis skaitė iš Ankabut ir Rum sūrų). Nadžašis verkė. Ašaros iš jo akių drėkino jo barzdą. Verkė ir dvasininkai. Nadžašis ir dvasininkai tarė: „O Džafarai! Paskaityk dar šiek tiek šių saldžių ir gražių žodžių“. Chazrat Džafaras skaitė nuo Kahf sūros pradžios, kur prasme sakoma: „Šlovė Allahui, kuris atsiuntė teisingąją Knygą (Kilnųjį Koraną), kurios žodžiuose nėra jokios klaidos ir prasmėje nėra jokio prieštaravimo (ir kuri laisva nuo perdėjimo ir sumenkinimo), Savo tarnui (Muchammedui alaihis-salam), kad perspėtų netikinčiuosius apie labai sunkią bausmę (Pragarą) iš Jo didingos akivaizdos ir praneštų gerus darbus darantiems tikintiesiems džiugią žinią apie gražų atlygį (Rojų), kuriame jie liks amžinai, ir kad perspėtų tuos, kurie sako: ‚Allahas Aukščiausiasis pasiėmė Sau sūnų‘. Nei jie (kurie sako, kad Allahas Aukščiausiasis pasiėmė Sau sūnų), nei jų protėviai neturi apie tai (apie tą žodį) jokio žinojimo. Šis žodis, išeinantis iš jų burnų, yra (rimtas ir) nepaprastai pavojingas. Jie kalba tik melą. (O Mano Pasiuntiny!) Ar sunaikinsi Save iš sielvarto ir pykčio dėl jų, jei jie netikės šiuo Kilniuoju Koranu? Tai, kas yra žemėje (miškus, upes, naudingąsias iškasenas, gyvūnus ir augalus …), Mes padarėme papuošalu, kad išbandytume žmones ir pamatytume, kuris iš jų daro gerus darbus …“13

„Sadžda priklauso tik Allahui Aukščiausiajam“ Hadisas šarif

Nadžašis negalėjo susilaikyti ir tarė: „Prisiekiu Allahu, tai šviesa, sklindanti iš to paties žibinto. Musa ir Isa (alaihimus-salam) taip pat atėjo su ja“. Tada jis atsigręžė į kuraišų pasiuntinius ir tarė: „Eikite! Prisiekiu Allahu, nei jų jums neišduosiu, nei apie juos ko nors blogo pagalvosiu“. Abdula ibn Abi Rabija ir Amras ibn Asas išėjo nuo Nadžašio.14 Amras tarė Abdulai: „Prisiekiu, kad atskleisiu Nadžašiui kurią nors jų ydą ir išrausiu juos su šaknimis. Pamatysi!“ Bičiulis Amrui atsakė: „Nors jie ir stoja prieš mus, vis dėlto esame jiems giminės. Nedaryk to“. Amras atsakė: „Pranešiu Nadžašiui, kad jie laiko Isą alaihis-salam (Allaho Aukščiausiojo) tarnu“. Kitą dieną jis nuėjo pas Nadžašį ir tarė: „O valdove! Jie šiurkščiai kalba apie Isą (alaihis-salam), Marjamos sūnų. Nusiųsk pas juos žmogų ir paklausk, ką jie sako apie Isą alaihis-salam“. Nadžašis nusiuntė pas musulmonus žmogų paklausti, kaip jie žiūri į Chazrat Isą. Musulmonai vėl susirinko ir kalbėjosi tarpusavyje: „Ką atsakysime, jei jis paklaus apie Isą alaihis-salam?“ Chazrat Džafaras tarė: „Prisiekiu Allahu, apie Chazrat Isą sakysime tai, ką pasakė Allahas Aukščiausiasis ir ką mums atnešė mūsų Valdovas Pranašas“. Kai jie atėjo pas Nadžašį, šis paklausė: „Ką sakote apie Isą alaihis-salam, Marjamos sūnų?“ Chazrat Džafaras atsakė: „Apie Isą alaihis-salam mes sakome tai, ką mūsų Valdovas Pranašas mums atnešė nuo Allaho Aukščiausiojo ir paskelbė. Mes pripažįstame, kad Jis yra Allaho Aukščiausiojo tarnas ir Rasulas bei Jo žodis, kurį Allahas Aukščiausiasis įdėjo į Chazrat Marjamą – skaisčią moterį, kuri, nusigręžusi nuo pasaulio ir nuo vyrų, pasišventė Aukščiausiajam Allahui. Tokia yra Isos, Marjamos sūnaus, padėtis ir garbė. Mes sakome, kad kaip Allahas Aukščiausiasis sukūrė Chazrat Adomą iš žemės, taip Jis sukūrė Isą alaihis-salam be tėvo“. Tada Nadžašis nuleido ranką prie žemės, paėmė šiaudelį ir tarė: „Prisiekiu, kad Isa, Marjamos sūnus, yra ne daugiau, nei tu pasakei. Tarp Jo ir to, ką tu sakai, nėra skirtumo net tiek, kiek šis šiaudelis“.

Kai Nadžašis tai pasakė, aplink jį buvę valstybės pareigūnai ir karvedžiai ėmė šnibždėtis ir murmėti tarpusavyje.

Tai pastebėjęs, jis jiems tarė: „Prisiekiu, kad ir ką sakytumėte, apie šiuos žmones aš galvoju gerai“. Tada jis atsigręžė į musulmonus išeivius ir tarė: „Sveikinu jus ir Tą, nuo kurio atėjote! Įsitikinau, kad Jis yra Allaho Rasulas. Juk mes jau esame Jį matę Indžile (Evangelijoje). Isa (alaihis-salam), Marjamos sūnus, taip pat pranešė apie šį Rasulą. Prisiekiu Allahu, jei Jis būtų čia, eičiau nešioti Jo sandalų ir mazgoti Jo kojų! Eikite ir gyvenkite saugiai ir ramiai neliečiamoje mano šalies dalyje, toli nuo bet kokios skriaudos. Kas jums padarys bloga, tą sunaikinsiu. Net jei man duotų aukso tiek, kiek sveria kalnas, nenuliūdinčiau nė vieno iš jūsų!“

Paskui Nadžašis apie dovanas, kurias buvo atnešę kuraišų pasiuntiniai, tarė: „Man jų nereikia! Allahas Aukščiausiasis neėmė iš manęs kyšio, kai grąžino man mano karalystę, kurią buvo užgrobę kiti, ir kai privertė mano tautą man paklusti“, – ir grąžino jiems dovanas. Kuraišų pasiuntiniai nuo Nadžašio grįžo tuščiomis rankomis. O laimingasis Nadžašis priėmė islamą ir labai nudžiugino Ashabus al-kiram.15

TIESA SUKŪRĖ VISATĄ
Tiesa sukūrė visatą iš meilės Muchammedui.
Mėnulį ir saulę Jis sukūrė Muchammedo džiaugsmui.
Jis tarė: „Būk!“, ir visata atsirado, Plunksna rašė ant Lauho.
Paskutinioji Knyga buvo skaitoma Muchammedo garbei.
Visi Allaho bičiuliai atėjo ir prie vartų nulenkė veidus,
Jie atliko tauchido zikrą Muchammedo nurui.
Uvaisas Karanis tai pasiekė, bet vis tiek troško daugiau.
Aštuoni Rojai buvo papuošti iš meilės Muchammedui.
Ore skrendantys paukščiai, žaliuojantys kalnai ir akmenys,
Medžiai veda vaisius iš meilės Muchammedui.
Neturintys imano atėjo ir iš Jo gavo tikėjimą,
Jie atliko namazą penkis kartus per dieną iš meilės Muchammedui.
Atėjo angelai ir sustojo eilėmis,
Jie atliko namazą penkis kartus per dieną iš meilės Muchammedui.
Junusas Jį šlovina, Korano ajatai Jį šlovina,
Minėk Jį ir tark salavatus iš meilės Muchammedui.

„Sveikinu jus ir Tą, nuo kurio atėjote! Įsitikinau, kad Jis yra Allaho Rasulas. Juk mes jau esame Jį matę Indžile. Isa (alaihis-salam), Marjamos sūnus, taip pat pranešė apie šį Rasulą“ Nadžašis Aschama