PERSEKIOJIMAI, KANKINIMAI IR ŽIAURUMAS

Tenudžiūsta Abu Lahabo rankos

Mūsų Valdovo Pranašo namai stovėjo tarp dviejų įnirtingų daugdievių – Abu Lahabo ir Ukbos ibn Abi Muaitas – namų. Jie stengėsi kiekviena proga kenkti mūsų mylimam Pranašui. Jie net naktimis mesdavo gyvulių didskrandžius prie mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, durų. Jo dėdė Abu Lahabas tuo nesitenkino – jis kankino Jį mėtydamas į Jį akmenis iš savo kaimyno Adijaus namų.

Jo žmona Um Džamil buvo nė kiek ne geresnė už jį: surinktas dygias šakas ji barstydavo keliuose, kuriais turėjo eiti Allaho Pasiuntinys, kad jos durtų Jo palaimintąsias pėdas. Vieną dieną, kai Abu Lahabas pylė prie mūsų Valdovo Pranašo durų atsineštas atmatas, jį pamatė Chazrat Chamza. Jis tuojau pribėgo, nutvėrė savo brolį Abu Lahabą ir išpylė atmatas jam ant galvos.

Po šių Abu Lahabo ir jo žmonos piktadarybių apie juos buvo apreikšta Tabat sūra, prasidedanti žodžiais: „Tenudžiūsta Abu Lahabo rankos, ir jos nudžiūvo“. Išgirdusi, kad apie juos buvo apreikšta sūra, Abu Lahabo žmona Um Džamil ėmė ieškoti Allaho Pasiuntinio. Sužinojusi, kad Jis prie Kaabos, ji pasiėmė didelį akmenį ir nuėjo ten. Chazrat Abu Bakrui tuo metu kaip tik teko garbė kalbėtis su mūsų Pranašu.

Pamatęs Um Džamil su akmeniu rankoje, jis tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Ateina Um Džamil. Ji labai pikta moteris; bijau, kad ji Tau nepakenktų. Gal galėtum pasitraukti į šalį, kad Tavęs neužgautų?“ Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: „Ji negali manęs matyti“. Um Džamil atsistojo priešais Chazrat Abu Bakrą ir pasakė štai tokius niekšiškus žodžius: „O Abu Bakrai! Greitai sakyk, kur tas tavo draugas? Jis sukūrė pašaipių eilių apie mane ir mano vyrą ir mus apšmeižė. Jei Jis poetas, tai ir aš, ir mano vyras – poetai. Štai ir aš kuriu pašaipių eilių apie Jį. Mes sukylame prieš Jį, nepripažįstame, kad Jis Pranašas, ir nemėgstame Jo religijos. Prisiekiu: jei būčiau Jį pamačiusi, būčiau trenkusi šiuo akmeniu Jam į galvą…“ Kai Chazrat Abu Bakras tarė: „Mano Valdovas nėra poetas ir nesukūrė apie tave pašaipių eilių“, Um Džamil nuėjo sau. Chazrat Abu Bakras atsisuko į mūsų Valdovą Pranašą ir paklausė: „O Allaho Pasiuntiny! Argi ji Tavęs nematė?“ Jis atsakė: „Ji manęs nematė. Allahas Aukščiausiasis padarė jos akis nepajėgias manęs matyti“.2

Iš palaimintųjų mūsų Valdovo Pranašo dukterų Chazrat Um Kulsum buvo susižadėjusi su Abu Lahabo sūnumi Utaiba, o Chazrat Rukaja – su kitu Abu Lahabo sūnumi Utba. Tačiau jos dar nebuvo ištekėjusios.

Kai buvo apreikšta Tabat sūra, Pragarui pasmerktas Abu Lahabas, jo žmona ir žymiausieji kuraišai kreipėsi į Utbą ir Utaibą su tokiu pasiūlymu: „Susižadėję su Jo dukterimis, jūs palengvinote Jo naštą. Atsiskirkite nuo Jo dukterų, kad Jam būtų sunku. Mes jums iš kuraišų gausime bet kurią merginą, kurios tik norėsite“. Jie priėmė pasiūlymą ir tarė: „Gerai, mes nuo jų atsiskyrėme“. Niekšas Utaiba nuėjo dar toliau: jis atėjo pas mūsų Pranašą (sallallahu alaihi va sallam) ir įžeidė Jį tokiais žodžiais: „O Muchammedai! Aš nepripažįstu nei Tavęs, nei Tavo religijos. Ir nuo Tavo dukters esu atsiskyręs. Nuo šiol nei Tu manęs nemylėk, nei aš Tavęs! Nei Tu pas mane ateik, nei aš pas Tave!“ Tada jis puolė mūsų mylimą Pranašą ir nutvėrė Jį už apykaklės. Jis suplėšė Jo marškinius ir Jį įžeidė. Tada mūsų mylimas Pranašas pasimeldė: „O mano Viešpatie! Užsiundyk ant jo vieną iš Savo plėšrūnų!“ Kai nelaimingasis Utaiba nuėjo ir papasakojo savo tėvui, kas įvyko, Abu Lahabas tarė: „Bijau Muchammedo maldos prieš mano sūnų“. Po kelių dienų Abu Lahabas išsiuntė savo sūnų Utaibą prekybos reikalais į Damaską. Karavanas buvo apsistojęs nakvynei vietovėje, vadinamoje Zarka. Aplinkui ėmė slankioti liūtas. Vos tai pamatęs, Utaiba tarė: „Vargas man! Prisiekiu, Muchammedo (alaihis-salam) malda išklausyta! Šis liūtas mane suės! Nors Jis ir Mekoje, Jis – mano žudikas!“ Netrukus liūtas dingo. Utaibą paguldė miegoti aukštesnėje vietoje. Naktį liūtas sugrįžo. Jis apuostė kiekvieną karavano žmogų, priėjo prie Utaibos ir šoko ant jo. Jis perplėšė jam pilvą, sugriebė galvą ir baisiu įkandimu jį nužudė. Mirdamas Utaiba šaukė: „Argi nesakiau jums, kad Muchammedas – teisiausias iš visų žmonių?“ Išgirdęs, kad jo sūnų sudraskė liūtas, Abu Lahabas verkė ir sakė: „Argi nesakiau jums, kad bijau Muchammedo maldos prieš mano sūnų?“3

„Tenudžiūsta Abu Lahabo rankos (tegul jis pražūva), ir jos nudžiūvo. Jo turtas (paveldėtas iš tėvo) nebuvo jam naudingas, nei tai, ką jis užsidirbo. Jis pateks į liepsnojančią ugnį, ir jo žmona, malkų nešėja, su susuktu virvagaliu ant kaklo“ Tabat: 1–5

Mūsų mylimas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) kvietė žmones į amžinąją laimę ir stengėsi išgelbėti juos nuo degimo Pragare, kviesdamas juos tikėti Allaho Aukščiausiojo buvimu ir vienumu. Tačiau daugdieviai toliau garbino stabus ir sakė: „Tai mūsų tėvų religija“. Mūsų Valdovas Pranašas kvietė juos gyventi žmogaus vertą gyvenimą, būti oriais ir garbingais, išsivaduoti iš menkystės ir pakilti į aukštus, kilnius laipsnius. Bet jie atkakliai laikėsi savo. Abu Lahabas buvo pirmas tarp tų, kurie Jį įžeidinėjo ir kankino. Jis nuolat sekiojo paskui Allaho Pasiuntinį ir stengėsi atkalbėti žmones Jo klausytis ir pasėti abejonių jų mintyse. Kaskart, kai mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, susibūrimų vietose ir turguose sakydavo: „O žmonės! Sakykite La ilaha illallah, kad būtumėte išgelbėti!“, jis tuojau ateidavo paskui Allaho Pasiuntinį ir sakydavo: „O žmonės! Tas, kuris jums kalbėjo, yra mano brolio sūnus. Saugokitės tikėti Jo žodžiais. Laikykitės nuo Jo atokiai!“

Vieną dieną Muchammedas alaihis-salam atliko namazą (maldą) prie Kaabos aš-šarif. Septynių daugdievių būrys iš žymiausių kuraišų atėjo ir atsisėdo netoli Allaho Pasiuntinio. Tarp jų buvo Abu Džahlis, Šaiba ibn Rabija, Utba ibn Rabija ir Ukba ibn Abi Muaitas. Aplinkui gulėjo vakar paskersto kupranugario liekanos ir didskrandis. Niekingasis Abu Džahlis atsisuko į aplink jį esančius ir pateikė bjaurų pasiūlymą: „Kuris iš jūsų paims tą kupranugario didskrandį ir uždės Muchammedui tarp abiejų pečių, kai Jis parpuls sadždai (žemam nusilenkimui per namazą)?“ Ukba ibn Abi Muaitas, žiauriausias, brutaliausias, negailestingiausias ir nelaimingiausias iš jų, tuoj pat atsistojo ir tarė: „Aš tai padarysiu“. Jis uždėjo didskrandį su visu turiniu ant palaimintųjų mūsų Pranašo pečių, kai Jis buvo sadždoje. Daugdieviai žiūrėjo ir garsiai kvatojo. Mūsų Valdovas Pranašas prailgino Savo sadždą ir nepakėlė Savo palaimintosios galvos. Tuo metu Abdula ibn Masudas, vienas iš Ashabų al-kiram, pamatė, kas vyksta. Apie šį įvykį jis papasakojo taip:

„Kai pamačiau Allaho Pasiuntinį tokios būklės, man kraujas trenkė į galvą. Bet aš neturėjau nei tautos, nei genties, kurios galėtų mane apginti nuo daugdievių. Buvau vienas ir silpnas. Tą akimirką neturėjau jėgų net ką nors pasakyti. Stovėjau ir giliai liūdėdamas žiūrėjau į Allaho Pasiuntinį.

O, jei tik būčiau turėjęs galios ar globėjo, kuris galėtų mane apginti nuo daugdievių, kad galėčiau nuimti ir numesti tai, ką jie uždėjo ant palaimintųjų Pasiuntinio alaihis-salam pečių! Kol taip stovėjau ir laukiau, apie tai sužinojo Allaho Pasiuntinio duktė Chazrat Fatima. Fatima tuomet buvo dar vaikas. Ji atbėgo ir numetė tai, kas gulėjo ant jos tėvo pečių. Ji pasakė griežtų žodžių ir prakeikė tuos, kurie taip pasielgė su jos tėvu. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, lyg nieko nebūtų įvykę, užbaigė Savo namazą ir tris kartus tarė:

‚O mano Allahai! Patikiu Tau šį kuraišų būrį! O mano Allahai! Patikiu Tau Abu Džahlį Amrą ibn Hišamas! O mano Allahai! Patikiu Tau Utbą ibn Rabija! O mano Allahai! Patikiu Tau Šaibą ibn Rabija! O mano Allahai! Patikiu Tau Ukbą ibn Abi Muaitas! O mano Allahai! Patikiu Tau Umają ibn Chalafas! O mano Allahai! Patikiu Tau Validą ibn Utba! O mano Allahai! Patikiu Tau Umarą ibn Validas!’

Išgirdę šią maldą, daugdieviai liovėsi juoktis. Jie ėmė bijoti, nes tikėjo, kad Baitullah ištartos maldos išklausomos. Mūsų Valdovas Pranašas tarė Abu Džahliui: ‚Prisiekiu Allahu: arba tu liausiesi tai daręs, arba Allahas Aukščiausiasis užleis ant tavęs nelaimę‘. Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kad Badro gazvoje (Badro mūšyje) mačiau, kaip kiekvienas iš tų žmonių, kuriuos Allaho Pasiuntinys paminėjo vardais, buvo nužudytas ir kaip jie buvo įmesti į Badro duobę lyg nuo karščio dvokiančios dvėsenos“.

Vieną dieną Abu Džahlis Baitullah tarė kuraišų daugdieviams: „O kuraišai! Kaip matote, Muchammedas nesiliauja peikęs mūsų religijos, kalbėjęs prieš mūsų stabus ir mūsų tėvus, kurie juos garbino, ir laikęs mus kvailiais. Prisiekiu jūsų akivaizdoje: rytoj, kai Jis ateis čia ir per namazą parpuls sadždai, trenksiu Jam per galvą tokiu dideliu akmeniu, kad vos galėsiu jį panešti. Po to galite mane ginti nuo Abdulmutalibo sūnų arba ne. Kai Jį nužudysiu, tegu Jo giminaičiai daro su manimi, ką nori…“ Ten buvę daugdieviai jį kurstė ir sakė: „Tik nužudyk Jį, o mes prisiekiame, kad tave apginsime ir niekam neišduosime!“ Rytą Abu Džahlis atėjo prie Kaabos su didžiuliu akmeniu rankoje. Jis atsisėdo prie daugdievių ir ėmė laukti. Kaip įprasta, mūsų mylimas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) atėjo į Baitullah ir ėmė atlikti namazą. Abu Džahlis atsistojo ir nuėjo prie Allaho Pasiuntinio, kad trenktų Jam akmeniu. Visi daugdieviai įtemptai sekė, kas vyksta. Priartėjęs prie Allaho Pasiuntinio, Abu Džahlis staiga ėmė drebėti. Didysis akmuo iškrito jam iš rankų, veidas tapo pelenų pilkumo, ir jis didžiai išsigandęs atsitraukė. Daugdieviai nustebę priėjo prie jo ir paklausė: „O Amrai ibn Hišamas! Sakyk, kas atsitiko!“ Abu Džahlis atsakė: „Kaip tik tada, kai pakėliau akmenį, norėdamas Jį nužudyti, priešais mane išniro įsiutęs kupranugaris. Prisiekiu, niekada gyvenime nesu matęs tokio aukštakojo, aštriadančio ir baisaus kupranugario nė girdėjęs apie tokį. Jei būčiau prisiartinęs nors kiek arčiau, jis tikrai būtų mane užmušęs“. Kitą dieną Abu Džahlis vėl surinko daugdievius ir paklausė: „Ar Abdulos našlaitis čia atlieka namazą ir trina Savo veidą į žemę?“ Jie atsakė: „Taip“. Abu Džahlis, jau laukęs tokio atsakymo, tarė: „Jei pamatysiu Jį taip darantį, sutraiškysiu Jo galvą koja“. Vieną dieną Pranašų Valdovas stovėjo namaze prie Kaabos. Abu Džahlis sėdėjo su savo draugais. Jis atsistojo ir nuėjo Allaho Pasiuntinio (sallallahu alaihi va sallam) link. Jis priėjo visai arti. Bet staiga, ranka braukdamas sau per veidą, ėmė bėgti. Daugdieviai priėjo prie jo ir paklausė: „Kas tau atsitiko?“ Abu Džahlis atsakė: „Tarp mūsų atsivėrė ugnies duobė. Pamatęs, kad kažkokie žmonės puola mane, apsisukau“. Kaskart, kai tokie žymūs daugdieviai kaip Validas ibn Mugira, Abu Džahlis (Amras ibn Hišamas), Asvadas ibn Mutalibas, Umaja ibn Chalafas, Asvadas ibn Abdijagvasas, Asas ibn Vailas ir Charisas ibn Kaisas pamatydavo Allaho Pasiuntinį, jie tyčiodavosi iš Jo ir sakydavo: „Jis įsivaizduoja esąs pranašas ir mano, kad pas Jį ateina Džibrilas“. Vieną dieną, kai Chabib al-akram labai nuliūdo dėl šių jų žodžių, atėjo Džibrilas alaihis-salam ir atnešė keletą ajatų al-karima. Prasme:

„(O Mano Pasiuntiny!) Iš tiesų ir iš Pranašų, pasiųstų prieš Tave, buvo tyčiojamasi. Bet tuos, kurie iš jų (Pranašų) tyčiojosi, kaip atpildas už pašaipas iš visų pusių apsupo nelaimė ir kančia“.4 „Iš tiesų Mes pakankami prieš tuos, kurie iš Tavęs tyčiojasi, – tuos, kurie greta Allaho Aukščiausiojo pripažįsta kitą dievą. Netrukus jie sužinos (kas jų laukia). Mes tikrai žinome, kad Tavo krūtinė suspausta ir Tu liūdi dėl to, ką jie sako (dėl to, kad jie Allahui priskiria bendrininkų, šmeižia Kilnųjį Koraną ir iš Tavęs tyčiojasi)“.5

„O Abu Džahli! Prisiekiu Allahu: arba tu liausiesi tai daręs, arba Allahas Aukščiausiasis užleis ant tavęs nelaimę“ Mūsų mylimas Pranašas Muchammedas alaihis-salam

Vieną dieną, kai Visatos Sultonas atliko tavafą aplink Kaabą aš-šarif, atėjo Džibrilas alaihis-salam ir tarė: „Man įsakyta susidoroti su jais (su tais, kurie iš Tavęs tyčiojasi)“. Netrukus pro šalį praėjo Validas ibn Mugira. Džibrilas alaihis-salam paklausė mūsų Pranašo: „Koks tai žmogus, kuris čia praeina?“ Mūsų Valdovas Pranašas atsakė: „Jis – vienas blogiausių Allaho Aukščiausiojo tarnų“. Tada Džibrilas alaihis-salam parodė į Valido koją ir tarė: „Su juo susidorojau!“ Šiek tiek vėliau praėjo Asas ibn Vailas. Paklausęs apie jį ir gavęs tokį patį atsakymą, Džibrilas parodė į jo pilvą ir tarė: „Ir su juo susidorojau!“ Kai praėjo Asvadas ibn Mutalibas, jis parodė į jo akis, o pamatęs Abdijagvasą – į jo galvą. O kai praėjo Charisas ibn Kaisas, jis parodė į jo pilvą. Tada jis tarė: „O Muchammedai! Allahas Aukščiausiasis išgelbėjo Tave nuo jų piktadarysčių. Netrukus kiekvieną iš jų ištiks nelaimė“.

Asui ibn Vailas į koją įsmigo dyglys. Kad ir kiek vaistų vartojo, niekas nepadėjo. Galiausiai jo koja ištino ir pasidarė stora kaip kupranugario kaklas, ir jis mirė šaukdamas: „Muchammedo Allahas mane nužudė!“

Asvadas ibn Mutalibas apako. Džibrilas alaihis-salam jį pražudė, trenkdamas jo galvą į medį.

Kai Asvadas ibn Abdijagvasas buvo vietovėje, vadinamoje Bad as-Samum, jo veidas ir kūnas tapo juodi kaip anglis. Kai jis grįžo namo, šeima jo neatpažino ir išvijo jį nuo durų. Jis mirė iš nevilties daužydamas galvą į savo paties namų duris.

Charisas ibn Kaisas buvo suvalgęs sūdytos žuvies. Troškulys jį kankino vis labiau. Kad ir kiek vandens gėrė, negalėjo numalšinti troškulio. Galiausiai jis sprogo. O Validui ibn Mugira į blauzdą įsmigo geležies gabalas. Jo žaizda neužgijo. Jis neteko daug kraujo ir mirė šaukdamas: „Muchammedo Allahas mane nužudė!“

Taip kiekvienas iš jų gavo, ko nusipelnė. Ajatais al-karima taip pat buvo paskelbta, kad daugdieviai liks Pragare amžinai. Vieną dieną mūsų mylimas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) sutiko Chakamą ibn Abul Asas. Kai Jis nuėjo toliau, Chakamas, tyčiodamasis iš Allaho Pasiuntinio, už Jo nugaros vaipė burną, veidą ir kraipė kūną.

Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) tai pamatė pranašystės nuru, ir kai Jis pasimeldė, kad šis toks ir liktų, Chakamo kūną apėmė drebulys, ir jis toks liko iki gyvenimo pabaigos.

Ashabų al-kiram kankinimai

Daugdieviai kankino ne tik mūsų Valdovą Pranašą; jie kankino ir Jo garbinguosius Ashabus (radijallahu anhum). Ypač jie rinkdavosi vargšus ir bejėgius; nedvejodami jie juos engė ir kankino taip, kad to neįmanoma net įsivaizduoti. Labiausiai kankinami buvo Bilalas al-Chabašis, Zinira Hatun, Chababas ibn Aratas, Amaras ibn Jasiras ir jo šeima (radijallahu anhum adžmain). Vienus jie degino saulės įkaitintais akmenimis, kitus laikė alkanus ir ištroškusius ir kankino sakydami: „Atsisakyk Muchammedo religijos“. Tačiau jie iškentė visas nepakeliamas kančias ir niekada neatsisakė islamo.

Allahas vienas, Allahas vienas

Chazrat Bilalas, daugdievio, vardu Umaja ibn Chalafas, vergas, buvo tapęs musulmonu per Abu Bakrą as-Sidiką. Kadangi iš dvylikos savo vergų Umaja labiausiai mėgo Bilalą, jis buvo paskyręs jį stabų šventyklos sargu. Tapęs musulmonu, Chazrat Bilalas visus šventyklos stabus pastatė sadždos padėtimi. Išgirdęs tai, Umaja apstulbo iš siaubo. Jis pasišaukė jį ir paklausė: „Sako, kad tapai musulmonu ir darai sadždą Muchammedo Viešpačiui. Ar tai tiesa?“ Chazrat Bilalas atsakė: „Taip, aš darau sadždą Allahui Aukščiausiajam, Didžiajam ir Aukštajam“. Gavęs šį jam nepakenčiamą atsakymą, Umaja tuojau ėmė jį persekioti ir kankinti. Vidurdienį, kai saulė stovėjo tiesiai virš galvos, jis jį išrengdavo ir degindavo, dėdamas saulės įkaitintus akmenis ant jo nuogo kūno. Uždėjęs dalį degančių akmenų jam ant nugaros, o kitus sukrovęs ant pilvo, jis sakydavo: „Atsisakyk islamo! Tikėk stabais Lat ir Uza!“ Bet Chazrat Bilalas kaskart išpažindavo savo tikėjimą sakydamas: „Allahas Aukščiausiasis vienas! Allahas Aukščiausiasis vienas!“

Kuo daugiau Umaja ibn Chalafas matė šią jo kantrybę, tuo labiau siuto ir, vilkdamas jį per dyglius, žeidė ir kankino jo kūną. Nekreipdamas dėmesio į iš kūno srūvantį kraują, Chazrat Bilalas sakė: „O mano Allahai! Esu patenkintas tuo, kas ateina iš Tavęs! O mano Allahai! Esu patenkintas tuo, kas ateina iš Tavęs!“ ir tvirtai laikėsi savo imano. Chazrat Bilalas apie šią savo būklę papasakojo taip:

„Piktasis Umaja dienos karštyje mane surišdavo, o naktį kankindavo. Buvo karšta diena. Kaip visada, jis ėmė mane kankinti. Kaskart, kai jis, norėdamas priversti mane atsisakyti islamo, sakydavo: ‚Garbink mūsų stabus! Išsižadėk Muchammedo Allaho, išsižadėk Jo, išsižadėk Jo!’, aš sakydavau: ‚Allahas vienas! Allahas vienas!’ Norėdamas išlieti savo įniršį, tą dieną jis uždėjo man ant krūtinės labai didelį akmenį. Tą akimirką netekau sąmonės. Kai atsigavau, pamačiau, kad akmuo nuo manęs nuimtas, o saulė pasislėpusi už debesų. Padėkojau Allahui Aukščiausiajam ir tariau sau: ‚O Bilalai! Viskas, kas ateina iš Didingojo Allaho, yra gražu ir gera‘“.

Kitą dieną Umaja ibn Chalafas vėl išsivedė Bilalą al-Chabašį kankinti. Jis nurengė jam drabužius, palikdamas tik apatinius, paguldė jį ant įkaitusio smėlio deginančiame karštyje ir sukrovė ant jo akmenų. Daugdieviai susirinko ir žiauriai jį kankino sakydami: „Jei neatsisakysi savo religijos, tave nužudysime“. Kęsdamas šiuos nepakeliamus kankinimus, jis sakė: „Allahas vienas! Allahas vienas!“ Tuo metu pro šalį ėjo mūsų mylimas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam). Pamatęs Bilalo al-Chabašio būklę, Jis labai nuliūdo ir tarė: „Allaho Aukščiausiojo vardo tarimas tave išgelbės“.

Netrukus po to, kai Jis grįžo namo, atėjo Chazrat Abu Bakras. Jis papasakojo Abu Bakrui apie kankinimus, kuriuos turėjo iškęsti Bilalas al-Chabašis, ir tarė: „Esu labai nuliūdęs“. Chazrat Abu Bakras tuojau nuėjo ten. Jis tarė daugdieviams: „Ką laimite taip elgdamiesi su Bilalu? Parduokite jį man“. Jie atsakė: „Neparduotume jo, net jei duotum mums tiek aukso, kiek telpa pasaulyje. Bet galime jį iškeisti į tavo vergą Amirą“. Amiras, Chazrat Abu Bakro vergas, tvarkė jo prekybos reikalus ir uždirbdavo daug pinigų. Be savo asmeninio turto, jis turėjo dešimt tūkstančių aukso monetų. Jis buvo Chazrat Abu Bakro padėjėjas ir tvarkė visus jo reikalus. Tačiau jis buvo netikintysis ir atkakliai laikėsi savo kufro (netikėjimo). Chazrat Abu Bakras tarė: „Atiduodu jums Amirą su visu jo turtu ir pinigais už Bilalą“. Umaja ibn Chalafas ir kiti daugdieviai apsidžiaugė ir sakė: „Apgavome Abu Bakrą“.

„(O Mano Pasiuntiny!) Iš tiesų ir iš Pranašų, pasiųstų prieš Tave, buvo tyčiojamasi. Bet tuos, kurie iš jų (Pranašų) tyčiojosi, kaip atpildas už pašaipas iš visų pusių apsupo nelaimė ir kančia“ Anam: 10

Chazrat Abu Bakras tuojau nuėmė nuo Bilalo al-Chabašio sunkius akmenis ir jį pakėlė. Po žiaurių kankinimų Bilalas al-Chabašis buvo nusilpęs. Chazrat Abu Bakras paėmė jį už rankos, nuvedė tiesiai pas mūsų mylimą Pranašą ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Šiandien paleidau Bilalą į laisvę dėl Allaho“. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, labai apsidžiaugė. Jis daug meldėsi už Abu Bakrą. Tuo metu Džibrilas alaihis-salam atnešė Lail sūros 17-ąjį ir 18-ąjį ajatus al-karima, skelbiančius, kad Abu Bakras yra toli nuo Pragaro. Šiuose ajatuose al-karima prasme pasakyta: „Tas (kaip Chazrat Abu Bakras), kuris yra labai dievobaimingas (saugosi širko ir nuodėmių) ir kuris atiduoda savo turtą gėrio keliu, kad būtų tyras Allaho Aukščiausiojo akyse (ir pasiektų tai, ką Allahas Aukščiausiasis pažadėjo), yra laikomas toli nuo jo (Pragaro)“.

Neįsivaizduojami kankinimai

Chazrat Chababas ibn Aratas taip pat buvo vienas iš tų, kurie buvo kankinami, kad atsisakytų savo religijos. Chazrat Chababas irgi neturėjo nieko, kas juo pasirūpintų. Jis buvo daugdievės moters, vardu Um Anmar, vergas.

Kadangi jis neturėjo giminaičių, kurie galėtų jį apginti, daugdieviai susirinkdavo, nurengdavo jį ir draskydavo jo kūną dygliais. Kartais jie apvilkdavo jo nuogą kūną geležiniais marškiniais ir palikdavo stovėti saulėje. Jie spausdavo prie jo nuogo kūno saulėje ar ugnyje įkaitintus akmenis ir sakydavo: „Atsisakyk savo religijos! Garbink Lat ir Uzą!“ Chababas tvirtai laikėsi savo tikėjimo ir priešinosi jiems sakydamas: „La ilaha illallah, Muchammadun Rasulullah“.

Vieną dieną daugdieviai susirinko ir atviroje aikštėje sukūrė laužą. Jie surišo Chazrat Chababą ir nuvedė jį ten. Jie nurengė jį ir paguldė ant laužo. Jie ketino arba priversti jį atsisakyti savo religijos, arba sudeginti ugnyje. Chazrat Chababas, paguldytas aukštielninkas pačiame ugnies viduryje, meldėsi: „O mano Allahai! Tu matai mano būklę; Tu žinai mano padėtį. Sutvirtink imaną mano širdyje ir suteik man didelę kantrybę!“ Vienas iš daugdievių užlipo koja Chazrat Chababui ant krūtinės. Bet jie nežinojo, kad Allahas Aukščiausiasis saugo tikinčiuosius.

Po daugelio metų, kai Chababo paklausė apie šį įvykį, jis atidengė nugarą, parodė nudegimų randus ir tarė: „Jie sukūrė man laužą ir paskui įtempė mane į jį. Tą ugnį užgesino tik mano kūno mėsa“.

Kol lauke taip kankino Chazrat Chababą, jo šeimininkė Um Anmar įkaitindavo ugnyje geležį ir prispausdavo ją prie jo galvos, kad jį nudegintų ir priverstų atsisakyti savo religijos. Jis kentė visus šiuos skausmus dėl savo religijos; jis nedarė to, ko jie iš jo reikalavo, ir neatsisakė savo tikėjimo.

Vieną dieną Chazrat Chababas nuėjo pas mūsų mylimą Pranašą ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Lauke daugdieviai degina mane ugnimi, kur tik pamato. Namuose mano šeimininkė Um Anmar degina man galvą įkaitinta geležimi. Nuoširdžiai prašau Tavo maldos!“ Tada jis parodė nudegimus ant nugaros ir galvos. Mūsų Pranašas labai jo pagailo. Jis negalėjo pakęsti matydamas kančias, kurias Chazrat Chababas kentė, kad neatsisakytų savo religijos, ir pasimeldė: „O mano Viešpatie! Padėk Chababui!“ Didingasis Allahas tuojau išklausė Savo Pasiuntinio maldą ir siuntė Um Anmar baisų galvos skausmą. Um Anmar visą naktį iki ryto dejavo nuo galvos skausmo. Jai buvo pasakyta, kad, norėdama pasigydyti, ji turi nusideginti galvą ugnyje įkaitinta geležimi. Galiausiai ji pasišaukė Chababą ir įsakė jam įkaitinti ugnyje geležinį strypą ir juo nudeginti jai galvą… Ir Chazrat Chababas degino jai galvą geležimi…

Pirmosiomis islamo dienomis daugdieviai nelabai kreipė dėmesį į Chababą ibn Aratas. Bet musulmonų skaičius kasdien augo. Galiausiai jie buvo priversti į tai žiūrėti rimtai. Jie sustiprino Chazrat Chababo kankinimus. Jie žiauriai jį mušė ir daužė, žeidė ir kankino vis labiau ir labiau.

Nepaisant viso to, Chazrat Chababas nė per nago juodymą nenusileido, kai buvo kalbama apie jo imaną. Tačiau persekiojimai ir kankinimai tapo nepakeliami. Jis papasakojo apie tai, kas vyko, Visatos Valdovui ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Gal pasimelstum, kad būtume išvaduoti nuo kankinimų, kuriuos kenčiame?“

Tada mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: „Tarp ummų, buvusių prieš jus, buvo tokių žmonių, kuriems geležinėmis šukomis buvo nulupama ir nugramdoma oda ir mėsa, bet net šis kankinimas negalėjo priversti jų atsisakyti savo religijos. Juos perpjaudavo pjūklu pusiau nuo viršugalvio žemyn, bet ir šis kankinimas negalėjo atitraukti jų nuo jų religijos. Allahas Aukščiausiasis tikrai užbaigs šį reikalą (islamą). Jis padarys jį pranašesnį už visas religijas, taip kad žmogus, vienas jojantis ant savo jojamojo gyvulio iš Sanos į Hadramautą, nebijos nieko, išskyrus Allahą Aukščiausiąjį, ir nesirūpins niekuo kitu, tik tuo, kad vilkas gali užpulti jo avis. Bet jūs per daug skubate“. Ir Jis pasimeldė už jį ir paglostė jam nugarą. Šie švelnūs Allaho Pasiuntinio žodžiai, kurie sieloms yra vaistas ir penas, numalšino Chababo skausmus.

Chazrat Chababas turėjo atgauti nemažai skolų, ypač iš įnirtingo daugdievio Aso ibn Vailas. Jis nuėjo pas jį atsiimti skolos. Asas ibn Vailas tarė Chababui: „Kol neišsižadėsi Muchammedo, negausi to, kas tau priklauso“. Chazrat Chababas atsakė: „Prisiekiu Allahu, kad niekada negalėsiu atmesti ir išsižadėti savo Pranašo – nei gyvas, nei po mirties prisikėlęs iš kapo. Viso ko atsisakyčiau, bet Jo išsižadėti negaliu“. Tada Asas ibn Vailas tarė: „Argi būsime prikelti po mirties? Jei toks dalykas yra, tada turėsiu ir savo turtą, ir savo vaikus. Tą dieną ir atiduosiu tau skolą“.

Dėl šių Aso ibn Vailas žodžių Allahas Aukščiausiasis Kilniojo Korano Marjam sūros 77–79 ajatuose al-karima prasme pasakė: „(O Mano Chabibai!) Ar matei žmogų (Asą ibn Vailas), kuris neigia Mūsų ajatus ir sako: ‚Man tikrai bus duota turto ir vaikų (Prisikėlimo dieną)’? Ar jis pažino gaibą (tai, kas paslėpta), ar gavo pažadą iš Rachmano (Gailestingojo)? Ne, taip nėra! Mes užrašysime tai, ką jis sako (ir pagal tai Prisikėlimo dieną Mes jį teisime) ir vis labiau didinsime jo kančią“.

Kankinimai iki sąmonės netekimo

Kankindami daugdieviai neskyrė moterų nuo vyrų. Zinira Hatun, viena pirmųjų musulmonų, neturėjusi nieko, kas ja pasirūpintų, taip pat buvo vergė. Sužinoję, kad ji tapo musulmone, daugdieviai nedvejodami ėmė kankinti ir ją. Jie stengėsi priversti ją garbinti stabus Lat ir Uzą, kankino ją ir smaugė, kol ji nebegalėdavo kvėpuoti ir netekdavo sąmonės. Nepaisant viso to, ji niekada neatsisakė savo religijos ir jų nepaklausė. Ypač daug ją kankino Abu Džahlis. Dėl to Zinira apako. Kartą Abu Džahlis tarė: „Matai! Lat ir Uza tave apakino“. Kaip savo imano išraišką Zinira Hatun atsakė: „O Abu Džahli! Prisiekiu Allahu, taip nėra, kaip tu sakai. Stabai, kuriuos vadini Lat ir Uza, niekam netinka; jie net nežino, kas juos garbina, o kas ne. Neabejotina, kad mano Viešpats gali grąžinti mano akių nurą ir sugrąžinti mane į ankstesnę būklę“.

„(O Bilalai!) Allaho Aukščiausiojo vardo tarimas tave išgelbės“ Hadisas šarif

Abu Džahlis apstulbo, matydamas nepajudinamą Chazrat Ziniros imaną. Allahas Aukščiausiasis išklausė Ziniros maldą, ir jos akys ėmė matyti geriau nei anksčiau. Nors Abu Džahlis ir kuraišų daugdieviai tai matė, jie užsispyrė ir netikėjo. Be to, jie sakė: „Tai irgi jų Pranašo kerai! Argi nesistebite tais kvailiais, kurie eina Muchammedo keliu? Jei jų kelias būtų geras ir teisingas, mes būtume juo pasekę anksčiau už bet ką kitą. Tai ką, vergas surado tiesą anksčiau už mus?“

Tada Allahas Aukščiausiasis apreiškė Achkaf sūros 11-ąjį ajatą al-karima, prasme: „Netikintieji apie tikinčiuosius sakė: ‚Jei jame (islame) būtų kas nors gera, jie (vargšai ir bejėgiai) nebūtų mūsų aplenkę ir nebūtų pas jį nubėgę anksčiau už mus‘. O kadangi jie juo (Kilniuoju Koranu, kaip tai padarė tikintieji) nerado teisingo kelio, jie sakys (norėdami paneigti Kilnųjį Koraną): ‚Šis Kilnusis Koranas – senas melas (kurį sugalvojo Muchammedas)’“.

Dar al-Arkam

Mūsų mylimas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) labai liūdėjo dėl persekiojimų ir kankinimų, kuriems daugdieviai pasmerkė Jo Ashabus. Reikėjo surasti saugią vietą, kur būtų galima skleisti islamą ir jo mokytis. Mūsų Valdovas šiai mukadas (šventai) užduočiai pasirinko Chazrat Arkamo namus.6 Šie namai stovėjo į rytus nuo Safos kalvos, siauroje gatvelėje, aukštesnėje vietoje. Iš čia buvo lengva matyti Kaabą al-Muazama. Pro namų įėjimą ir išėjimą buvo labai patogu stebėti praeivius. Be to, Chazrat Arkamas buvo vienas žymiausių Mekos žmonių, labai gerbiamas. Mūsų Valdovas Chabib al-akram šiuose namuose aiškino Savo Ashabams islamą. Tie, kurie ketino tapti musulmonais, ateidavo į šiuos namus ir būdavo pagerbti islamu, o klausydamiesi palaimintųjų mūsų Pranašo žodžių, gydančių širdis, gaudavo palaimos. Jie klausydavosi mūsų Valdovo Pranašo sulaikę kvapą, tarsi ant galvos jiems būtų nutūpęs paukštis, kuris nuskristų, vos jiems ištarus žodį. Jie mokėsi Jo palaimintuosius žodžius atmintinai, nepraleisdami nė vieno žodžio, tarsi juos ryte rydami. Mūsų Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) skyrė Savo dienas Arkamo namams ir nuo ryto iki vakaro mokė Savo Ashabus. Šie namai buvo pirmoji musulmonų būstinė – „Dar al-Islam“. Čia rinkdavosi pirmieji musulmonai ir taip buvo apsaugoti nuo visokių daugdievių piktadarysčių.

Mirtini kankinimai

Amaras ibn Jasiras pasakoja: „Norėjau nueiti į Dar al-Arkam, pamatyti Allaho Pasiuntinį ir tapti musulmonu. Prie durų sutikau Chazrat Suhaibą. Kai jo paklausiau: ‚Ką čia veiki?’, jis uždavė man tą patį klausimą. Atsakiau: ‚Noriu nueiti pas Chazrat Muchammedą, išklausyti Jo žodžių ir tapti musulmonu‘. Jis tarė: ‚Dėl to ir aš čia atėjau‘. Kartu atsidūrėme Jo aukštoje ir garbingoje akivaizdoje. Jis supažindino mus su islamu. Su džiaugsmu tapome musulmonais“.7

Amaras buvo vienas iš tų mudžahidų, kurie nedvejodami atvirai išpažino savo tikėjimą. Jis iškentė sunkiausius kankinimus, kad neatsisakytų savo religijos. Radę jį vieną, daugdieviai nusivesdavo jį į Ramdos vietovę, prie Mekos uolų, nurengdavo jam drabužius ir apvilkdavo geležiniais marškiniais.

Taip jie palikdavo jį stovėti deginančioje saulėje ir kankindavo. Kartais jie degindavo jam nugarą ugnimi, ir jis kentė nesibaigiančius kankinimus. Kaskart jie sakydavo: „Išsižadėk! Išsižadėk! Garbink Lat ir Uzą – ir būsi laisvas!“ Chazrat Amaras pasitikdavo šiuos nepakeliamus kankinimus su didele kantrybe ir atsakydavo: „Mano Viešpats – Allahas, mano Pranašas – Muchammedas alaihis-salam“. Daugdieviai dėl to dar labiau siuto ir dėdavo jam ant krūtinės saulės įkaitintus akmenis, o kartais įmesdavo jį į šulinį ir bandydavo nuskandinti. Vieną dieną, kai Amarui ibn Jasiras teko garbė atsidurti mūsų mylimo Pranašo akivaizdoje, jis tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Kankinimai, kuriais mus kankina daugdieviai, pasiekė kraštutinę ribą“. Mūsų Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) pagailo Chazrat Amaro ir tarė: „Būk kantrus, o Jahzano tėve!“ Paskui Jis pasimeldė: „O mano Viešpatie! Neleisk nė vienam iš Amaro šeimos paragauti Pragaro kančios!“

Pirmasis šahidas, pirmasis kraujas

Chazrat Amaro tėvas Jasiras, motina Sumaja ir brolis Abdula – visa šeima – buvo tapę musulmonais. Daugdieviai juos kankino dar labiau nei Chazrat Amarą. Kankindami jie norėjo priversti juos ištarti kufro žodžius, bet jie atsakydavo: „Net jei nulupsite mums odą ir supjaustysite mūsų mėsą griežinėliais, jūsų neklausysime“, ir sakydavo: „La ilaha illallah, Muchammadun Rasulullah“. Kitą kartą, kai Jasiro šeima buvo kankinama vietovėje, vadinamoje Batcha, pro šalį ėjo mūsų Valdovas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam). Jis labai nuliūdo, pamatęs nepakeliamas kančias, kurias turėjo kęsti Jo Ashabai. Kai Chazrat Jasiras paklausė: „O Allaho Pasiuntiny! Ar visas mūsų laikas taip ir praeis kankinimuose?“, mūsų Valdovas atsakė: „Būkite kantrūs, o Jasiro šeima! Džiaukitės, o Amaro šeima! Iš tiesų jūsų atlygio vieta – Rojus“. Kitą kartą Mekos daugdieviai kankino Amarą ugnimi. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, atėjo ten ir tarė: „O ugnie! Būk vėsi ir saugi Amarui, kaip buvai Ibrahimui (alaihis-salam)!“ Vėliau, kai Amaras atidengdavo nugarą, buvo matyti ugnies žymė. Ši žymė buvo likusi nuo laikų prieš Allaho Pasiuntinio maldą. Dar kitą kartą, vėl kankindami Jasiro šeimą, jie strėlėmis nužudė Chazrat Jasirą ir jo sūnų Chazrat Abdulą, padarydami juos šahidais. Abu Džahlis liepė surišti virvėmis palaimintąsias Chazrat Sumajos kojas. Tada liepė pririšti prie virvių galų du kupranugarius ir varyti juos į priešingas puses, kol ji buvo perplėšta pusiau. Taip jis padarė Chazrat Sumają šahide. Kai mūsų Valdovas Pranašas ir Ashabai al-kiram (alaihimur-ridvan) išgirdo, kad negailestingasis, beširdis ir žiaurusis Abu Džahlis ir kiti daugdieviai mirtinai nukankino Jasiro šeimą, jie labai nuliūdo. Šis įvykis dar tvirčiau susaistė Ashabus.8 Kai Ashabai al-kiram turėdavo atlikti namazą, jie eidavo į vietas, kur nieko nebūdavo, ir slapta atlikdavo savo ibadatą. Ir štai vieną dieną Sadas ibn Abi Vakasas, Saidas ibn Zaidas, Abdula ibn Masudas, Amaras ibn Jasiras ir Chababas ibn Aratas atliko namazą viename iš Mekos slėnių, vietovėje, vadinamoje Abu Dub. Tada atėjo juos sekę Achnasas ibn Šarikas ir keli daugdieviai ir ėmė šaipytis iš jų ibadato ir jį niekinti. Chazrat Sadas ibn Abi Vakasas ir jo draugai negalėjo to pakęsti ir užpuolė daugdievius. Chazrat Sadas nutvėrė kupranugario kaulą ir juo prakirto vienam netikinčiųjų galvą iki kraujo. Daugdieviai išsigando ir pabėgo. Taip musulmonai pirmą kartą praliejo netikinčiųjų kraują.

„O Abu Džahli! Prisiekiu Allahu, taip nėra, kaip tu sakai. Stabai, kuriuos vadini Lat ir Uza, niekam netinka; jie net nežino, kas juos garbina, o kas ne. Neabejotina, kad mano Viešpats gali grąžinti mano akių nurą ir sugrąžinti mane į ankstesnę būklę“ Zinira Hatun (radijallahu anha)

Abu Zaro Gifario atsivertimas į islamą

Žmonės vienas po kito pasiekdavo hidajatą, o islamo nuras sklido ir už Mekos ribų ir ėmė apšviesti pasaulį. Kai pasklido žinia apie islamo atsiradimą ir plitimą, daugdieviai įvairiais būdais stengėsi tam sutrukdyti. Galiausiai ši žinia pasiekė ir Banu Gifar gentį. Vos išgirdęs šią žinią, Abu Zaras Gifaris nusiuntė savo brolį Unaisą į Meką ir paprašė jo išsiaiškinti, kaip yra. Unaisas nuvyko į Meką ir dalyvavo mūsų Valdovo Pranašo susirinkime. Jis grįžo kupinas susižavėjimo Juo. Kai jo brolis Chazrat Abu Zaras paklausė: „Kokių naujienų parneši?“, jis atsakė: „O mūsų pone! Prisiekiu Allahu, mačiau labai kilnų žmogų, kuris visada liepia daryti gera ir draudžia daryti bloga“. Kai Abu Zaras Gifaris paklausė: „Ką žmonės apie Jį sako?“, jo brolis Unaisas, vienas garsių savo laikų poetų, atsakė: „Sako, kad Jis poetas, žynys ir burtininkas. Bet Jo žodžiai nepanašūs į žynių ar burtininkų žodžius. Aš taip pat lyginau Jo žodžius su visokiomis poetų eilėmis. Į jas jie irgi nepanašūs. Šių nepakartojamų žodžių negalima matuoti niekieno žodžiais. Prisiekiu Allahu, tas žmogus skelbia tiesą ir sako, kas teisinga. Tie, kurie Juo netiki, yra melagiai ir klysta“. Po šios žinios Abu Zaras Gifaris nusprendė vykti į Meką, pamatyti mūsų Valdovą Pranašą ir tapti musulmonu. Jis pasiėmė lazdą ir truputį maisto ir su užsidegimu leidosi į kelią Mekos link. Atvykęs į Meką, jis niekam nepasakojo apie savo ketinimus, nes daugdieviai buvo nuožmiai priešiški mūsų Valdovui Pranašui ir naujiems musulmonams ir kasdien vis labiau juos persekiojo. Ypač jie kankino vargingus ir užtarėjų neturinčius musulmonus. Abu Zaras Mekoje nieko nepažinojo. Jis buvo svetimšalis. Todėl jis nieko neklausinėjo. Prie Kaabos jis laukė progos pamatyti Allaho Pasiuntinį ir dairėsi kokio nors ženklo, kuris parodytų, kur Jis yra. Vakarop jis pasitraukė į gatvės kampą. Chazrat Alis pamatė Abu Zarą. Supratęs, kad jis svetimšalis, Alis nusivedė jį į savo namus. Kadangi Alis jo nieko neklausė, Abu Zaras neatskleidė savo paslapties. Rytą jis vėl nuėjo prie Kaabos. Nors vaikščiojo iki vakaro, jo noras neišsipildė. Jis nuėjo ir atsisėdo ten, kur sėdėjo anksčiau. Tą vakarą Chazrat Alis vėl ėjo pro ten. Jis tarė: „Šis vargšas, matyt, dar nesurado, kur apsistoti“, ir vėl nusivedė jį pas save. Rytą jis vėl nuėjo į Baitullah ir atsisėdo savo kampe. Chazrat Alis vėl pakvietė jį į savo namus. Šį kartą jis paklausė jo, iš kur jis atvyko ir kodėl. Chazrat Abu Zaras tarė: „Jei tvirtai pažadėsi man suteikti teisingų žinių, aš tau papasakosiu“. Chazrat Alis tarė: „Pasakok; niekam neišduosiu tavo reikalo“. Tada Abu Zaras Gifaris tarė: „Girdėjau, kad čia pasirodė Pranašas. Atvykau pasikalbėti su Juo ir atsidurti Jo akivaizdoje“. Chazrat Alis tarė: „Tu radai, kas teisinga, ir pasielgei protingai. Dabar aš einu pas tą žmogų. Sek paskui mane ir įeik į tuos namus, į kuriuos įeisiu aš. Jei pastebėsiu, kad kelyje yra kas nors, kas norėtų tau pakenkti, apsimesiu, kad taisau savo batą. Tada manęs nelauk, praeik pro mane ir eik toliau“. Abu Zaras Gifaris sekė paskui Chazrat Alį. Galiausiai jam teko garbė pamatyti palaimintąjį mūsų Pranašo veidą. Ir jis pasveikino Jį žodžiais: „Assalamu alaikum“.

„Būkite kantrūs, o Jasiro šeima! Džiaukitės, o Amaro šeima! Iš tiesų jūsų atlygio vieta – Rojus“ Hadisas šarif

Šis pasveikinimas buvo pirmasis salamas islame, o Abu Zaras Gifaris buvo pirmasis, pasveikinęs salamu. Mūsų Valdovas Pranašas atsakė į jo salamą ir tarė: „Tebūna su tavimi Allaho Aukščiausiojo gailestingumas“. Kai mūsų Valdovas Pranašas jo paklausė: „Kas tu esi?“, jis atsakė: „Aš iš Gifar genties“. Mūsų Pranašas paklausė: „Kiek laiko tu čia?“ Jis atsakė: „Esu čia tris dienas ir tris naktis“. „Kas tave maitino?“ „Neradau nieko nei valgyti, nei gerti, išskyrus zamzamą. Kol gėriau zamzamą, nejaučiau nei troškulio, nei alkio“. Mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Zamzamas palaimintas. Jis pasotina alkaną“. Tada Abu Zaras Gifaris tarė mūsų Valdovui Pranašui: „Papasakok man apie islamą“. Mūsų Valdovas Pranašas ištarė jam Kalima aš-šahada (tikėjimo liudijimo žodžius). Jis juos pakartojo, buvo pagerbtas islamu ir tapo vienu iš pirmųjų musulmonų.9 Tapęs musulmonu, Chazrat Abu Zaras Gifaris tarė mūsų Pranašui: „O Allaho Pasiuntiny! Prisiekiu Didinguoju Allahu, kuris pasiuntė Tave kaip tikrą Pranašą, kad atvirai paskelbsiu tai tarp daugdievių“. Jis nuėjo prie Kaabos ir garsiai tarė: „O kuraišai! Ašhadu an la ilaha illallah va ašhadu anna Muchammadan abduhu va rasuluhu – Aš liudiju, kad nėra jokio dievo, išskyrus Allahą Aukščiausiąjį. Muchammedas alaihis-salam yra Jo tarnas ir Pasiuntinys“. Tai išgirdę, daugdieviai tuojau jį užpuolė. Jie mušė jį akmenimis, lazdomis ir kaulų gabalais ir paliko jį kraujuose. Tai pamatęs, Chazrat Abasas tarė: „Palikite šį žmogų, juk jį užmušite! Jis iš genties, gyvenančios prie kelio, kuriuo eina jūsų prekybos karavanas. Kaip ten vėl praeisite?“ Taip jis išgelbėjo Chazrat Abu Zarą iš daugdievių rankų. Abu Zaras taip džiaugėsi garbe tapti musulmonu, kad negalėjo nusėdėti vietoje. Kitą dieną jis vėl garsiai šaukė Kalima aš-šahada prie Kaabos. Daugdieviai jį sumušė. Jis parkrito. Vėl atėjo Chazrat Abasas ir išgelbėjo jį iš jų rankų. Mūsų Valdovas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) įsakė Chazrat Abu Zarui Gifariui grįžti į savo kraštą ir ten skleisti islamą. Gavęs šį įsakymą, jis grįžo pas savo gentį ir papasakojo jiems apie Allaho Aukščiausiojo vienumą ir apie tai, kad Muchammedas alaihis-salam yra Jo Pasiuntinys. Jis sakė, kad tai, ką Jis skelbia, yra tikra ir teisinga, o stabai, kuriuos jie garbina, – netikri, tušti ir beprasmiai. Kai kurie klausytojai ėmė prieštarauti. Tada genties vadas Chafafas nutildė šaukiančius ir tarė: „Palaukite, išklausykime, ką jis papasakos“. Tada Chazrat Abu Zaras Gifaris tęsė taip: „Prieš tapdamas musulmonu, vieną dieną nuėjau prie stabo Nuhamo ir padėjau priešais jį pieno. Pamačiau, kaip priėjo šuo, išgėrė pieną ir suteršė stabą. Tada tikrai supratau, kad stabas neturi galios tam sutrukdyti. Kaip jums gali patikti garbinti stabą, kurį niekina net šuo? Argi tai ne beprotybė? Štai ką jūs garbinate“. Visi stovėjo nuleidę galvas. Vienas iš jų tarė: „Tai ką gi skelbia tas Pranašas, apie kurį kalbi? Kaip supratai, kad Jis sako tiesą?“ Chazrat Abu Zaras garsiai tarė: „Jis skelbia, kad Allahas Aukščiausiasis yra vienas, kad nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą, ir kad Allahas yra Tas, kuris viską kuria ir viską valdo… Jis kviečia žmones tikėti Juo. Jis kviečia juos į gėrį, į gerą dorovę ir į savitarpio pagalbą. Jis skelbia, kaip bjauru laidoti gyvas mažas mergaites ir kaip bjaurus visas kitas blogis, neteisybė ir žiaurumas, kurį jūs darote, ir kad nuo to reikia saugotis“. Ir jis išsamiai išaiškino islamą. Jis vieną po kitos išvardijo savo genties klaidas. Paskui apibūdino šių nedorų darbų žalą ir bjaurumą.

Daug klausytojų, o pirmiausia vadas Chafafas ir paties Abu Zaro brolis Unaisas, tapo musulmonais.10

Atviras Kilniojo Korano skaitymas prie Kaabos

Vieną dieną Ashabai al-kiram buvo susirinkę nuošalioje vietoje ir kalbėjosi. Jie sakė: „Prisiekiu Allahu, niekas, išskyrus Allaho Pasiuntinį, dar nepriverstė kuraišų daugdievių atvirai išgirsti Kilniojo Korano. Ar yra kas nors, kas atvirai jiems paskaitytų Kilnųjį Koraną ir priverstų jį išgirsti?“ Ten buvo ir Chazrat Abdula ibn Masudas. Jis tarė: „Aš priversiu juos išgirsti!“ Kai kurie Ashabai tarė: „O Abdula! Bijome, kad daugdieviai tau pakenks. Norime žmogaus, kuris turėtų gentį ir tautą, galinčias prireikus apginti jį nuo daugdievių“. Jis primygtinai prašė: „Leiskite man eiti. Didingasis Allahas mane apsaugos“. Kitą dieną, priešpietį, jis atėjo prie Makam Ibrahim. Ten buvo susirinkę daugdieviai. Ibn Masudas stovėdamas ištarė Basmala šarif ir pradėjo skaityti Rachman sūrą. Daugdieviai klausė vienas kito: „Ką sako Um Abd sūnus? Jis, matyt, skaito tuos žodžius, kuriuos atnešė Muchammedas“, ir užpuolė jį. Kumščiais, spyriais ir antausiais jie sumušė jam veidą ir akis iki mėlynių ir padarė jį neatpažįstamą. Bet jis, nors ir mušamas, toliau skaitė. Jis grįžo pas Ashabus al-kiram žaizdotu, mėlynių nusėtu veidu. Ashabai al-kiram labai nuliūdo ir tarė: „Bijojome, kad taip tau nutiks. Galiausiai įvyko tai, ko bijojome“. Bet Abdula ibn Masudas visiškai neliūdėjo. Jis tarė: „Niekada nemačiau Allaho Aukščiausiojo priešų tokių silpnų, kokie jie buvo šiandien. Jei norite, rytoj anksti ryte galiu priversti juos išgirsti dar tiek pat“. Ashabai al-kiram tarė: „Ne, tau užteks. Tu privertei šiuos laukinius netikinčiuosius išgirsti tai, ko jie nemėgsta“.11

Tufailo ibn Amro atsivertimas į islamą

Tais metais, kai mūsų Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) pradėjo atvirai skleisti islamą Mekoje, Jis dieną ir naktį patarinėjo žmonėms ir kvietė juos į islamo religiją. Mekos daugdieviai stengėsi paversti mūsų Pranašo pastangas niekais. Tiems, kurie priėmė tai, ką Jis skelbė, ir Juo tikėjo, jie nesibodėjo jokio melo, šmeižto ir kankinimų. Kaskart pamatę ką nors kalbantį su mūsų Valdovu Pranašu, jie tuojau prieidavo prie jo ir griebdavosi visokių gudrybių ir melo, kad jis Jo neklausytų ir netikėtų tuo, ką Jis sako. Jie darė viską, ką galėjo, kad žmonės, atvykstantys į Meką iš kitur, nesusitiktų su Juo. Tuo metu, kai musulmonai buvo vargingoje padėtyje ir kentė netikinčiųjų persekiojimus, į Meką atvyko Tufailas ibn Amras Dausis. Tai pamatę, daugdievių vadai nuėjo pas jį ir tarė: „O Tufailai! Tu atvykai į mūsų kraštą. Abdulmutalibo našlaitis, pasirodęs tarp mūsų, turi daug stebinančių savybių. Jo žodžiai – tarsi kerai. Jie atskiria sūnų nuo tėvo, brolį nuo brolio ir vyrą nuo žmonos! Savo iškeltomis mintimis Jis kelia sumaištį tarp žmonių. Sūnus, išgirdęs Jo žodžius, nebeklauso savo tėvo, o seka Juo. Dabar niekas nebeklauso vienas kito – žmonės tampa musulmonais. Bijome, kad ši susiskaldymo nelaimė, ištikusi mus, neištiktų ir tavęs bei tavo tautos. Tebūnie tai mūsų patarimas tau: niekada su Juo nekalbėk! Nei Jam žodžio netark, nei Jo žodžių neklausyk. Nekreipk dėmesio į tai, ką Jis pasakoja! Būk labai atsargus. Ir ilgai čia neužsibūk. Tuojau iš čia išvyk!“ Tai, kas įvyko paskui, Tufailas ibn Amras pasakoja taip:

„Prisiekiu Allahu, tas žmogus skelbia tiesą ir sako, kas teisinga. Tie, kurie Juo netiki, yra melagiai ir klysta“ Chazrat Unaisas Gifaris (radijallahu anhu)

„Prisiekiu, jie tai kartojo tiek daug kartų, kad nusprendžiau su Juo nekalbėti ir Jo žodžių neklausyti. Eidamas prie Kaabos, net užsikimšau ausis vata, bijodamas, kad galbūt išgirsiu Jo žodžius. Kitą dieną rytą nuėjau prie Kaabos. Pamačiau, kad ten Pasiuntinys alaihis-salam atlieka namazą. Atsistojau netoli Jo. Didingojo Allaho hikmatu (paslėptu dieviškuoju tikslu) kai kas iš to, ką Jis skaitė, pasiekė mano ausį. Kokie gražūs buvo žodžiai, kuriuos išgirdau! Tariau sau: ‚Nesu žmogus, kuris negalėtų atskirti gero nuo blogo. Be to, aš esu poetas. Kodėl neturėčiau išklausyti, ką sako šis žmogus? Jei Jo žodžiai man atrodys gražūs, juos priimsiu; jei ne – paliksiu‘. Pasislėpiau kažkur ir likau ten, kol Allaho Pasiuntinys atliko Savo namazą ir nuėjo namo. Tada nusekiau paskui Jį. Kai Jis įėjo į Savo namus, įėjau ir aš ir tariau: ‚O Muchammedai (alaihis-salam)! Kai atvykau į šį kraštą, Tavo tauta man sakė tą ir aną. Jie norėjo, kad laikyčiausi nuo Tavęs atokiai. Iš baimės užsikimšau ausis vata, kad negirdėčiau Tavo žodžių. Bet Allahas Aukščiausiasis leido man išgirsti dalį to, ką Tu skaitei. Tai man pasirodė labai gražu. Dabar pasakyk man, ką turi pasakyti! Esu pasirengęs tai priimti‘. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, išaiškino man islamą ir paskaitė dalį Kilniojo Korano. Prisiekiu, niekada gyvenime nebuvau girdėjęs gražesnių žodžių už šiuos. Tuoj pat ištariau Kalima aš-šahada ir tapau musulmonu. Tą pačią akimirką tariau: ‚O Allaho Pasiuntiny! Aš esu įtakingas ir gerbiamas žmogus savo tautoje. Nė vienas iš jų neprieštarauja mano žodžiui. Leisk man nueiti ir pakviesti juos į islamo religiją. Pasimelsk, kad Allahas Aukščiausiasis duotų man ženklą, stebuklą! Tegul tas ženklas man bus palengvinimas ir pagalba, kai kviesiu savo tautą į islamą!‘ Atsakydamas į šį mano prašymą, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), pasimeldė: ‚O mano Allahai! Duok jam ajatą, ženklą!’ Paskui grįžau į savo miestą. Vieną tamsią naktį, kai pasiekiau kalvą, nuo kurios matyti vandens šaltinis, prie kurio gyveno mano gentis, mano kaktoje pasirodė nuras, panašus į žibintą, ir ėmė šviesti. Tada pasimeldžiau: ‚O mano Allahai! Perkelk šį nurą iš mano kaktos į kitą vietą, kad Dauso genties neišmanėliai, pamatę jį mano kaktoje, nepagalvotų, jog Allahas jį ten uždėjo kaip dieviškąją bausmę už tai, kad atsisakiau savo religijos!‘ Tas nuras tuoj pat persikėlė ant mano rankoje laikomo botago galo ir kabojo ten kaip žibintas. Kai artėjau prie genties gyvenvietės ir ėmiau leistis nuo kalvos, žmonės rodė vieni kitiems nurą, šviečiantį kaip žibintas ant mano botago galo. Taip nusileidau nuo kalvos ir parėjau namo. Pirmasis pas mane atėjo mano tėvas ir pamatė mane tokį. Iš meilės man jis apkabino mane per kaklą. Mano tėvas buvo labai senas. Tariau jam: ‚O tėve! Jei liksi toks, koks buvai, nei aš tau nepriklausau, nei tu man!‘ Išgirdęs tai iš manęs, tėvas nustebo ir paklausė: ‚Kodėl gi, o mano sūnau?‘ Atsakiau: ‚Priėmiau Muchammedo alaihis-salam religiją ir tapau musulmonu‘. Tada mano tėvas tarė: ‚Mano sūnau, ir aš priimu religiją, kurią priėmei tu. Tebūnie tavo religija ir mano religija!‘ Ir jis tuoj pat tapo musulmonu, ištaręs Kalima aš-šahada. Po to išmokiau jį to, ką žinojau apie islamą. Tada jis nusiprausė ir apsivilko švarius drabužius. Vėliau pas mane atėjo mano žmona. Pasakiau jai tą patį. Ji tai priėmė ir taip pat tapo musulmone. Rytą išėjau pas Dauso gentį. Išaiškinau jiems islamą ir kviečiau juos visus į jį. Bet jie nesiskubino jo priimti. Jie ilgai jam priešinosi. Jie nesiliovė darę savo nuodėmingų ir blogų darbų. Jie nuėjo dar toliau ir tyčiojosi iš manęs žvilgsniais ir grimasomis. Kadangi labai mėgo imti palūkanas ir lošti azartinius žaidimus, jie nenorėjo manęs klausyti. Jie vengė sekti islamu. Jie sukilo prieš Allahą ir Jo Pranašą.

Po kurio laiko atvykau į Meką ir pasiskundžiau Allaho Pasiuntiniui savo tauta. Tariau: ‚O Allaho Pasiuntiny! Dauso gentis sukilo prieš Allahą Aukščiausiąjį. Jie nepriėmė mano kvietimo įeiti į islamą. Pasimelsk už juos!‘ Mūsų mylimas Pranašas, kurio švelnumas ir užuojauta visiems buvo dideli, pakėlė rankas, atsisuko į Kaabą ir pasimeldė: ‚O mano Viešpatie! Parodyk Dauso žmonėms teisingą kelią ir atvesk juos į islamo religiją!’ Man Jis tarė: ‚Grįžk pas savo tautą! Toliau kviesk juos į islamą besišypsančiu veidu ir švelniais žodžiais! Būk jiems švelnus!’ Tuoj pat iškeliavau į savo kraštą. Niekada nesiliovau kvietęs Dauso žmonių į islamo religiją“.12

Kvietimas turguose

Kasmet tam tikromis dienomis žmonės iš įvairių miestų atvykdavo į Meką aplankyti Kaabos al-Muazama. Mūsų Valdovas Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) pasitikdavo atvykusius ir kiekvienai grupei pasakodavo apie islamą. Jis skelbė jiems, kad Allahas Aukščiausiasis yra vienas (kad nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą), kad Jis pats yra tikras Pranašas ir kad išsigelbėjimas yra šiame kelyje. Vieną dieną Validas ibn Mugira surinko daugdievius ir tarė: „O kuraišai! Vėl atėjo laikas lankyti Kaabą. Muchammedo balsas pasklido po visą pasaulį. Arabų gentys ateina pas Jį, jų širdys sušyla nuo Jo švelnių žodžių, ir jie priima Jo religiją. Turime rasti priešnuodį. Susitarkime dėl vieno dalyko, kad, sakydami apie Jį skirtingus dalykus, nepadarytume vieni kitų melagiais“. Kuraišai tarė: „O Abd aš-Šamso tėve! Tu įžvalgiausias iš mūsų. Sakysime tai, ką tu laikysi tinkamu“. Kai Validas atsakė: „Ne, sakykite jūs, o aš paklausysiu“, jie tarė: „Vadinkime Jį žyniu“. Validas tuojau tai atmetė: „Ne! Prisiekiu, Jis ne žynys. Esame matę daug žynių. Jie nedvejodami sako ir tiesą, ir melą. Tai, ką skaito Muchammedas, visiškai nepanašu į tai, ką prasimano žyniai. Be to, iki šiol niekada nesame girdėję iš Muchammedo melo. Jei taip sakysime, niekas mumis nepatikės“. Tada jie tarė: „Sakykime, kad Jis apsėstas, kad Jis pamišęs“. Validas vėl prieštaravo ir tarė: „Ne! Prisiekiu, Jis nei apsėstas, nei pamišęs. Pažįstame apsėstuosius ir pamišėlius ir išmanome beprotybės požymius. Jo neištinka nei dusulio priepuoliai, nei traukuliai ir drebulys, nei įsivaizduojamos baimės. Jei taip sakysime, mus vadins melagiais“. Kuraišai tarė: „Sakykime, kad Jis poetas“. Validas vėl tai atmetė: „Jis ir ne poetas! Labai gerai pažįstame visokias eiles. Tai, ką Jis skaito, visiškai nepanašu į jokias eiles“. Tada jie tarė: „Sakykime, kad Jis burtininkas“. Validas tarė: „Jis ir ne burtininkas. Esame matę burtininkus ir jų kerus; juos irgi pažįstame. Jo žodžiuose nėra nė pėdsako kerų. Muchammedo žodžiai nugali visą pasaulį. Jis ir ne nežinomas žmogus. Negalime atskirti žmonių nuo Jo ir sutrukdyti jiems su Juo kalbėtis. Be to, Jis pranoksta Sau lygius iškalba ir kalbos menu, gražia ir prasminga kalba. Trumpai tariant, kad ir ką apie Jį sakytume, žmonės supras, kad tai melas“. Neradę ką kita pasakyti, kuraišai tarė: „Tu vyriausias ir labiausiai patyręs iš mūsų. Sutinkame su tuo, ką sakai“.

„Mūsų Pranašas pasimeldė: ‚O mano Viešpatie! Parodyk Dauso žmonėms teisingą kelią ir atvesk juos į islamo religiją!‘ Man Jis tarė: ‚Grįžk pas savo tautą! Toliau kviesk juos į islamą besišypsančiu veidu ir švelniais žodžiais! Būk jiems švelnus!’“ Tufailas ibn Amras (radijallahu anhu)

Po to Validas ibn Mugira kurį laiką mąstė. Tada jis suklaidino aplinkinius, sakydamas: „Vis dėlto geriausia vadinti Jį burtininku, kerėtoju; tai labiausiai įtikima. Juk Savo žodžiais Jis atskiria žmones nuo jų genties ir giminaičių. Jis atšaldo brolį nuo brolio ir du draugus vieną nuo kito“. Kuraišai tuojau išsiskirstė ir sakė Mekoje aplink save susibūrusiems žmonėms: „Muchammedas – burtininkas!“ ir skleidė tai tarp žmonių. Kai gentys ėmė rinktis aplankyti Kaabos, jie išeidavo joms priešais, ir neliko nė vieno, kurio jie nebūtų perspėję nesikalbėti su mūsų Valdovu Pranašu. Dėl šių daugdievių veiksmų žmonės visuose arabų kraštuose ėmė domėtis islamu, o jų mintyse ėmė kilti abejonių ir klausimų dėl stabų. Allahas Aukščiausiasis apreiškė ajatus al-karima, skelbiančius, kad Jis leis netikinčiajam Validui ibn Mugira paragauti karčių kančių. Mudasir sūros 11–29 ajatuose al-karima Jis prasme skelbia: „(O Mano Pasiuntiny!) Palik Man pasirūpinti (nubausti) tuo žmogumi (tokiu netikinčiuoju kaip Validas ibn Mugira), kurį Aš sukūriau vienišą (vargšą ir neturintį turto)! (Leisk Man duoti šiam netikinčiajam bausmę, kurios jis nusipelnė. Man pakanka jėgų jam atkeršyti.) Daviau jam gausybę turto (Šiam nedėkingam žmogui, kuris nieko neturėjo, daviau daugybę vynuogynų, sodų ir turto, o vėliau leidau jam pasiekti daug palaimų.) Daviau jam sūnų (stiprių ir galingų, kurie jį saugo ir yra pasirengę tuoj pat atremti bet kokį užpuolimą prieš jį), visada esančių šalia jo. Viską jam palengvinau ir suteikiau didžiulių galimybių (Padariau taip, kad jam būtų lengva viską pasiekti, ir nutiesiau jam kelią. Mekoje jis pasiekė aukštą padėtį. Jam buvo duota Raichanat al-Arab pravardė. Savo tautai jis prisistatydavo kaip ypač išskirtinis žmogus.). Paskui jis (šis godus, nedėkingas žmogus) po visų šių galimybių trokšta, kad Mes (jo turtą ir sūnus) dar labiau padidintume (Jis nevertina gautų palaimų ir nesistengia už jas dėkoti.). Ne! Jo troškimai niekada nebus išpildyti! (Šio neigėjo, šio godaus žmogaus troškimas nebus įvykdytas; jo turtas ir sūnūs nepadaugės.) Nes jis atkakliai priešinosi Mūsų ajatams. Aš žiauriai užvarysiu jį ant saudo – slidžios Pragaro uolos, ant kurios neišsilaiko jokia koja, – ir įmesiu jį į vargą ir kančią! (Nubausiu jį taip, kaip jis nusipelnė, žiauria ir skausminga Pragaro kančia. Apie saudą, minimą šiame ajate, hadise šarif paskelbta: ‚Saudas – tai kalnas Pragare. Netikintysis kopia į jį septyniasdešimt metų. Paskui nukrinta žemyn. Ir taip be paliovos‘.) (Vieną dieną, kai mūsų Valdovas Pranašas garsiai skaitė Kilnųjį Koraną prie Kaabos, ajatai al-karima padarė Validui ibn Mugira gilų įspūdį. Jis nuėjo pas kuraišus ir tarė: ‚Išgirdau žodžius, kuriuos skaitė Muchammedas. Tai negali būti nei žmogaus, nei džino žodžiai. Tai ne eilės ir ne žynio žodžiai. Šis žmogus ir nemeluoja. Esu girdėjęs daug taiklių žodžių, bet šito negaliu su niekuo palyginti. Ar kada nors matėte Jį meluojantį?‘ Tada kuraišus apėmė didžiulis nerimas, ir jie tarė: ‚Vargas! Dabar netekome ir šio protingo, turtingo ir įtakingo žmogaus! Muchammedo (sallallahu alaihi va sallam) žodžiai paveikė ir jį‘. Jie tuoj pat nusiuntė pas jį Abu Džahlį. Abu Džahlis atėjo ir tarė: ‚Kas yra, kad matau tave tokį liūdną ir prislėgtą? Ar ir tave paveikė Muchammedo kerai, ar tau atiteko kas nors iš Jo turtų ir nuosavybės? Mes tarpusavyje nusprendėme: jei trokšti turtų ir nuosavybės, duosime tau turtų ir nuosavybės, kiek tik norėsi. Nesuk tokiais klaidingais keliais‘. Validas ibn Mugira atsakė: ‚Aš – turtingiausias žmogus tarp kuraišų. Kaip galite man siūlyti tokį dalyką?‘ Tada Abu Džahlis tarė: ‚Gerai! Tai kodėl tuomet taip gyrei Koraną, kurį Jis skaitė?’) (Po to, norėdamas pasisakyti prieš Kilnųjį Koraną, kurį išgirdo iš Allaho Pasiuntinio,) šis neigėjas kai ką sumąstė savo galvoje (svarstė ir apgalvojo) ir paskui pateikė įvertinimą (paskelbė savo apmąstymų išvadą). Tegul jis pražūva – kaip gi jis įvertino! (Jis pateikė neįmanomą, nenuoseklų ir prieštaringą įvertinimą, paneigiantį tai, ką pats anksčiau buvo pasakęs. Šis žmogus pajuto, kad turi išsisukinėti dėl savo paties žodžių. Jis galvojo: kaip galėčiau jiems paaiškinti šiuos žodžius?)

„Ne, aš vėl eisiu ir skaitysiu. Niekada anksčiau nemačiau daugdievių tokių apgailėtinų kaip šiandien. Jų bejėgiškumas mane džiugina. Nejaučiu jokio skausmo nuo kankinimų, kuriais jie mane kankina“ Abdula ibn Masudas (radijallahu anhu)

Ir vėl: tegul jis pražūva – kaip gi jis pateikė (tokį baisų) įvertinimą! Paskui jis pažvelgė (susitelkė į reikalą ir vėl jį nuodugniai apmąstė, kad visiškai jį suvaldytų). Paskui susiraukė ir apniuko. Paskui nusigręžė nuo tiesos ir išpuiko. Ir tarė: ‚Tai tik iš žmonių paveldėti kerai (perduodami iš vieno kitam). Tai ne kas kita kaip mirtingo žmogaus žodžiai!’“ (Tačiau šis žmogus anksčiau savo tautoje buvo pripažinęs, kad Kilnusis Koranas yra nuostabus žodis, nepanašus nei į žmonių, nei į džinų žodžius. Paskui, norėdamas įtikti savo tautai, šis neigėjas pakeitė savo žodžius ir apšmeižė Kilnųjį Koraną, kuris niekada to nenusipelnė. Taip jis užsitraukė dieviškąją kančią. Allahas Aukščiausiasis tarė:) „Aš įmesiu jį į Pragarą (į Sakarą, į baisią ugnį). Ir ar žinai, kas yra Sakaras? (Iš kur Tau žinoti, kas yra ta baisi ugnis? Ar žinai jos savybes?) Jis nieko nepalieka ir nieko nepaleidžia! (Jis nei žudo, nei leidžia gyventi; jis neišleidžia tų, kurie į jį patenka, ir nesiliauja jų kankinęs.) Jis nulupa nuo žmogaus visą odą (sudegina ir išsvilina ją juodai) ir apnuogina kaulus“.

Daugdieviai klausosi Kilniojo Korano

Daugdievių vadai įvairiomis gudrybėmis ir priespauda trukdė žmonėms priimti imaną. Jie draudė Mekos žmonėms klausytis ajatų al-karima, kuriuos skaitė Muchammedas alaihis-salam. Bet patys naktimis slapta ateidavo prie namų, kuriuose buvo mūsų mylimas Pranašas Muchammedas alaihis-salam, pasislėpdavo kampe ir klausydavosi. Kai išaušdavo rytas ir imdavo šviesti, daugdievių vadai pamatydavo, kad kiekvienas iš jų, nežinodamas apie kitus, buvo atėjęs naktį klausytis Kilniojo Korano. Tada jie priekaištaudavo vieni kitiems ir sakydavo: „Daugiau taip nedarykime“. Bet kitą naktį jie vėl eidavo, vienas nežinodamas apie kitą, pasislėpdavo kampe ir vėl klausydavosi. Rytą jie pamatydavo vieni kitus ir apstulbdavo. Jie išsiskirdavo prisiekę, kad daugiau niekada to nedarys, bet negalėdavo susilaikyti. Tačiau kadangi jie sekė savo nafsu (žemesniuoju „aš“), puikavosi, bijojo, kad kiti daugdieviai juos peiks, ir pasidavė daugeliui kitų tuščių minčių, jie nepriėmė imano. Jie trukdė ir kitiems. Be to, gatvėse jie šaukė: „Muchammedas – burtininkas“. Vieną dieną vakarop daugdieviai susirinko aplink Kaabą ir tarė: „Pasikvieskime čia Muchammedą ir aptarkime šį reikalą! Tada niekas vėliau negalės mūsų kaltinti; būsime pateisinti“. Jie pasiuntė žinią mūsų Valdovui, Allaho Pasiuntiniui (sallallahu alaihi va sallam). Gavęs šį kvietimą, mūsų Valdovas Pranašas atėjo prie Kaabos ir atsisėdo priešais daugdievius. Daugdieviai tarė: „O Muchammedai! Pasikvietėme Tave todėl, kad norime su Tavimi susitarti. Prisiekiame, kad tarp arabų niekada nebuvo nė vieno, kuris būtų įstūmęs savo tautą į tokius vargus kaip Tu! Tu peikei mūsų religiją! Tu tyčiojaisi iš mūsų dievų! Tu niekinai mūsų protą! Tu suskaldei mūsų vienybę ir supriešinai mus vieną su kitu! Nėra tokio blogio, kurio nebūtum mums padaręs! Jei šiais Savo darbais ir žodžiais nori praturtėti, leisk mums surinkti Tau daugiau turto, nei trokšti. Jei nori šlovės ir garbės, pripažinsime Tave savo ponu. Jei nori būti valdovu, paskelbsime Tave valdovu ir susibursime aplink Tave. Jei Tu esi kokios nors jėgos paveiktas, išvaduosime Tave nuo jos. Jei tai džinų sukelta liga, paaukosime visą savo turtą, kad rastume vaistą!“ Kantriai juos išklausęs, Pasaulių Valdovas davė štai tokį didingą atsakymą: „O kuraišai! Nieko iš to, ką paminėjote, manyje nėra. Su tuo, ką jums atnešiau, aš atėjau ne tam, kad reikalaučiau jūsų turto, ir ne tam, kad pelnyčiau tarp jūsų didelę garbę ir šlovę, nei tam, kad tapčiau jūsų valdovu. Bet Allahas Aukščiausiasis pasiuntė mane pas jus kaip Pranašą ir atsiuntė man Knygą. Jis įsakė man būti jums (tiems iš jūsų, kurie priims) džiugios žinios nešėju (apie Rojų) ir perspėtoju (apie Pragarą tiems, kurie nepriims).

Ir aš perdaviau jums šį savo Viešpaties įsakymą ir daviau jums patarimą. Jei priimsite tai, ką atnešiau, tai bus jūsų dalis ir jūsų aprūpinimas ir šiame pasaulyje, ir achirate. Jei nepriimsite, o atmesite, mano užduotis – ištverti ir pakelti bet kokį sunkumą, kad įvykdyčiau Didingojo Allaho įsakymą, kol Allahas Aukščiausiasis paskelbs Savo sprendimą tarp manęs ir jūsų…“ Abu Džahlis, Umaja ibn Chalafas ir kiti daugdieviai tarė: „O Muchammedai! Tu žinai, kad niekas negyvena sunkesnėmis pragyvenimo sąlygomis nei mes. Kadangi esi Pranašas, paprašyk Savo Viešpaties, kad pašalintų šiuos kalnus, kurie mus spaudžia ir sunkina mūsų gyvenimą! Tegul Jis praplečia mūsų kraštą ir tegul jame teka upės kaip Damasko ir Irako upės! Be to, tegul Jis prikelia kai kuriuos iš mūsų protėvių, visų pirma Kusajų ibn Kilabas. Kusajus ibn Kilabas buvo teisus, didis žmogus. Paklausime jo, ar tai, ką Tu sakai, tiesa, ar melas! Jei jis Tave patvirtins ir jei padarysi tai, ko prašome, mes Tave pripažinsime. Taip sužinosime ir kokią padėtį Tu turi pas Savo Viešpatį. Jei to mums nepadarysi, tai išsiprašyk ko nors iš Savo Viešpaties sau. Paprašyk Jo atsiųsti angelą, kuris patvirtintų, ką Tu sakai, ir laikytų mus atokiai nuo Tavęs! Be to, Tavo Viešpats turėtų duoti Tau sodų, rūmų ir lobių, kad atsikratytum rūpesčių dėl pragyvenimo! Juk Tu vaikštai po turgus ir triūsi dėl pragyvenimo lygiai kaip mes!“ Mūsų Valdovas Fachr al-alam (Pasaulio pasididžiavimas) jiems atsakė: „Aš nesu pas jus pasiųstas su šiais dalykais. Aš tik atnešiau jums nuo Didingojo Allaho tai, su kuo Allahas Aukščiausiasis mane pasiuntė. Aš tai jums perdaviau. Aš nesu žmogus, kuris prašytų savo Viešpaties (turto ir nuosavybės). Allahas Aukščiausiasis pasiuntė mane kaip džiugios žinios nešėją (apie Rojų tiems iš jūsų, kurie priims tai, ką atnešiau) ir perspėtoją (apie Pragarą tiems iš jūsų, kurie nepriims, o atmes)“. Šį kartą daugdieviai tarė: „Kadangi Tavo Viešpats tikrai daro viską, ką nori, paprašyk Jo suplėšyti dangų ir numesti jį ant mūsų!.. Kol to nepadarysi, mes Tavimi netikėsime!“ Mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Tai Allaho Aukščiausiojo reikalas. Jei Jis norės tai jums padaryti, tikrai padarys!“ Tada daugdieviai nuėjo dar toliau ir tarė: „O Muchammedai! Argi Tavo Viešpats nežinojo, kad mes susėsime su Tavimi ir ko Tavęs klausime bei prašysime, jei iš anksto Tau nepranešė ir nepamokė? Kodėl Jis nepaskelbė, ką su mumis darys, jei nepriimsime to, ką mums perdavei?.. Kol neatvesi pas mus angelų kaip liudytojų, kad tai, ką sakai, yra tiesa, mes Tavimi netikėsime… Dabar mes nebeturime jokių įsipareigojimų Tau. Prisiekiame, kad neduosime Tau ramybės! Arba mes Tave sunaikinsime, arba Tu mus…“ Kai mūsų mylimas Pranašas pamatė, kad jie, užuot prisiartinę prie Jo, visiškai nuo Jo nutolo, Jis juos paliko.13 Mekos daugdieviams atmetus Visatos Sultoną, Allahas Aukščiausiasis per Džibrilą alaihis-salam atsiuntė apreiškimą ir atsakė jiems ajatais al-karima. Jis paskelbė apie karčias kančias, kurios juos ištiks. Anam sūros 4–11 ajatuose al-karima prasme pasakyta: „Nėra nė vieno ajato iš jų Viešpaties ajatų (ajato iš Kilniojo Korano ajatų, įrodymo iš įrodymų ar stebuklo iš stebuklų), kuris jiems ateitų ir nuo kurio jie nenusigręžtų.

„Laukiniai, kietaširdžiai neišmanėliai Tavimi netiki. Dauguma jų – munafikai“ Tauba: 98

Kai Tiesa (Kilnusis Koranas) atėjo pas juos, jie ją pavadino melu ir ją paneigė. Bet netrukus juos pasieks žinia (bausmė) apie tai, iš ko jie šaipėsi ir tyčiojosi. Argi jie (Mekos žmonės) nematė, kiek giminių prieš juos Mes sunaikinome? Argi jie to tikrai nežinojo? Mes buvome davę jiems visas galimybes, kurių nedavėme jums. Gausiai siuntėme jiems lietų iš dangaus. Leidome po (jų sodais, daržais ir rūmais) tekėti upėms. Paskui sunaikinome juos už jų nuodėmes (ir už tai, kad jie nebuvo dėkingi už šias palaimas). Jų vietoje sukūrėme kitas kartas. Net jei būtume atsiuntę Tau knygą, parašytą ant popieriaus, ir jie būtų ją laikę rankose, šie netikintieji iš užsispyrimo vis tiek būtų sakę: ‚Tai ne kas kita kaip akivaizdūs kerai‘. Be to, jie sakė: ‚O kad tik pas Jį būtų atsiųstas angelas (kurį ir mes galėtume matyti) (ir mums pasakytų, kad Muchammedas alaihis-salam yra Pranašas)!‘ Jei būtume atsiuntę angelą (o jie vis tiek nebūtų priėmę imano), reikalas tikrai būtų buvęs išspręstas (būtų buvęs paskelbtas sprendimas juos visus sunaikinti). Tada jiems nebūtų duota atidėjimo nė akimirksniui ir į juos nebūtų pažvelgta. Jei būtume padarę Jį (Pranašą) angelu, vis tiek būtume Jį parodę (vyro) pavidalu ir vėl būtume įstūmę juos į tą pačią abejonę, kurioje jie dabar yra. Iš tiesų ir iš Pranašų, buvusių prieš Tave, buvo šaipomasi ir tyčiojamasi, ir nelaimė bei kančia, buvusios bausme už tai, iš ko jie šaipėsi, apsupo juos iš visų pusių. Sakyk: ‚Keliaukite po žemę ir pažiūrėkite, kokia buvo pabaiga tų, kurie Pranašus vadino melagiais!’“ Furkan sūros 7–10 ajatuose al-karima prasme pasakyta: „Netikintieji sakė: ‚Koks čia Pranašas? Jis valgo ir geria ir vaikšto gatvėmis kaip mes. Jei Jis būtų Pranašas, pas Jį ateitų angelas. Jis turėtų pagalbininkų, ir jie taip pat neštų mums žinią ir gąsdintų mus Pragaru. Arba Jo Viešpats atsiųstų Jam pinigų lobių, arba Jis turėtų vaismedžių sodų ir ūkių ir valgytų, ką norėtų‘. Šie neteisieji sakė vieni kitiems: ‚Jei seksite Juo, seksite apkerėtu žmogumi‘. (O Mano Chabibai!) Pažiūrėk, kokius blogus palyginimus jie sugalvojo apie Tave; jie nuklydo nuo teisingo kelio ir pateko į klystkelius. Dabar jie nebegali ištrūkti iš klystkelių ir rasti kelio į hidajatą. Kokia aukšta Allaho Aukščiausiojo didybė! Jei Jis panorės, duos Tau (pasaulyje) kai ką geresnio už tai: sodų ir daržų, po kuriais teka upės, ir pastatys Tau rūmų!“ 21-ajame ajate al-karima taip pat prasme pasakyta: „Tie, kurie neturi vilties susitikti su Mumis, sakė: ‚O kad pas mus būtų atsiųsti angelai (ir mums pasakytų, kad Muchammedas sako tiesą), arba kad galėtume pamatyti savo Viešpatį!‘ Iš tiesų jie laikė save dideliais ir didžiu įžūlumu peržengė ribas…“ Saba sūros 9-ajame ajate al-karima prasme pasakyta: „Jei norėtume, galėtume leisti žemei juos praryti (kaip Karuną, nes jie matė Mūsų akivaizdžius ajatus ir vis tiek vadino juos melu), arba numesti ant jų dangaus gabalų (kaip padarėme su Aikos gyventojais)“. Isra sūros 97-ajame ajate al-karima prasme pasakyta: „… Prisikėlimo dieną Mes surinksime juos kniūpsčius, aklus, nebylius ir kurčius! Jų buveinė – Pragaras; kaskart, kai jo ugnis prigęsta, Mes padidiname liepsnas!“ Išgirdę apie juos apreikštus ajatus al-karima, daugdieviai dar labiau sustiprino savo priešiškumą.

Ypač Ubajus ibn Chalafas ir jo brolis Umaja labai liūdino Allaho Pasiuntinį. Nelaimingasis Ubajus atėjo į aukštą mūsų Pranašo akivaizdą su supuvusiu kaulu. Tada jis tarė: „O Muchammedai! Tavo Allahas, sako, prikels šį kaulą, kai jis jau supuvęs, ar ne? Vadinasi, Tu tiki, kad Tavo Viešpats prikels tai, kas supuvo!“ ir sutrupino kaulą. Paskui jis papūtė jo dulkes į mūsų mylimą Pranašą ir tęsė: „O Muchammedai! Kas gi galės tai prikelti, kai jis taip supuvęs?“ Mūsų Valdovas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) tarė: „Taip. Allahas Aukščiausiasis numarins ir tave, ir jį… Paskui Jis tave prikels ir įmes į Pragarą“. Dėl šio įvykio Didingasis Allahas atsiuntė šiuos ajatus al-karima, prasme: „Argi tas (neigiantis) žmogus nematė ir tikrai nežino, kad Mes sukūrėme jį iš sėklos lašo? Ir vis dėlto jis tapo atviru ginčininku. Jis pamiršo savo sukūrimą ir pateikė Mums palyginimą: ‚Kas prikels šiuos kaulus, kai jie supuvę ir sutrupėję?’ (O Mano Pasiuntiny!) Sakyk: ‚Juos prikels Tas, kuris juos sukūrė pirmą kartą (kai jų nebuvo), ir Jis (Allahas Aukščiausiasis) puikiai žino viską, kas sukurta. Jis (Allahas Aukščiausiasis) yra Tas, kuris jums duoda ugnies iš žalio medžio, ir štai jūs iš jo įžiebiate ugnį. Argi Tas, kuris sukūrė dangus ir žemę, neturėtų galios sukurti į juos panašių? Žinoma, turi. Jis yra visko Kūrėjas, Tas, kuris viską žino…’“14

Chalido ibn Saido tikėjimas

Pirmaisiais kvietimo į islamą laikais Chalidas ibn Saidas susapnavo sapną. Sapne jis stovėjo ant Pragaro krašto, o jo tėvas norėjo jį pastumti, kad jis įkristų. Kaip tik tada jis pamatė, kad mūsų Pranašas sugriebė jį per liemenį ir išgelbėjo nuo įkritimo į Pragarą. Jis pabudo šaukdamas ir tarė: „Prisiekiu Allahu, šis sapnas – tikras“. Išėjęs laukan, jis sutiko Chazrat Abu Bakrą ir papasakojo jam sapną. Chazrat Abu Bakras jam tarė: „Tavo sapnas tikras. Tas žmogus – Allaho Aukščiausiojo Pranašas. Tuojau eik ir sek Juo! Tu Jo klausysi, priimsi Jo atneštą religiją ir būsi su Juo. Jis apsaugos tave nuo įkritimo į Pragarą, kaip matei sapne. O tavo tėvas liks Pragare!“

Chazrat Chalidas ibn Saidas buvo sapno paveiktas. Negaišdamas laiko, jis tuojau nuėjo į vietovę, vadinamą Adžjad, į Muchammedo alaihis-salam akivaizdą ir paklausė: „O Muchammedai! Į ką Tu kvieti žmones?“

Mūsų Valdovas Pranašas atsakė: „Aš kviečiu žmones tikėti vieninteliu Allahu, kuris neturi nei poros, nei sau lygaus, ir tuo, kad Muchammedas (alaihis-salam) yra Jo tarnas ir Pranašas, ir liautis garbinti kažkokius akmens gabalus, kurie negirdi ir nemato, negali nei pakenkti, nei padėti ir nežino, kas juos garbina, o kas ne“.

Tada Chalidas ibn Saidas tuojau tapo musulmonu, sakydamas: „Ir aš liudiju, kad nėra jokio garbintino dievo, išskyrus Allahą Aukščiausiąjį, ir taip pat liudiju, kad Tu esi Allaho Aukščiausiojo Pranašas!“ Jo tapimas musulmonu labai pradžiugino mūsų Pranašą. Po jo garbė tapti musulmone teko ir jo žmonai Umajai. Chazrat Chalidas ibn Saidas norėjo, kad ir jo broliai taptų musulmonais, ir dėl to stengėsi. Iš jų jau buvo tapęs musulmonu ir Umaras ibn Saidas.

„Prisikėlimo dieną Mes surinksime juos kniūpsčius, aklus, nebylius ir kurčius! Jų buveinė – Pragaras; kaskart, kai jo ugnis prigęsta, Mes padidiname liepsnas!“ Isra: 97

Kai jų tėvas Abu Uchaicha, įnirtingas islamo priešas, sužinojo, kad Chalidas ir Umaras tapo musulmonais ir atlieka namazą nuošalioje Mekos vietoje, jis pasiuntė tuos savo sūnus, kurie nebuvo musulmonai, kad juos atvestų pas jį. Tada jis liepė jiems palikti naująją religiją, kurią jie buvo priėmę. Jis ėmė juos barti ir mušti.

Paskui jis tarė Chalidui ibn Saidas: „Argi tu prisidėjai prie Muchammedo? Juk matai, kad Jis eina prieš Savo paties tautą ir tuo, ką atnešė, niekina mūsų stabus ir mūsų protėvius!“

Kai Chazrat Chalidas ibn Saidas atsakė: „Prisiekiu Allahu, kad Muchammedas alaihis-salam sako tiesą. Aš prisidėjau prie Jo. Verčiau mirsiu, nei atsisakysiu savo religijos!“, tėvo pyktis dar labiau padidėjo. Jis mušė jį lazda, kol ši sulūžo, ir tarė: „Nelabasis sūnau! Eik, kur nori. Prisiekiu, kad neduosiu tau duonos!“ Chazrat Chalidas tarė: „Jei atimsi iš manęs pragyvenimą, Allahas Aukščiausiasis tikrai suteiks man mano aprūpinimą“.

Tėvas grasino kitiems savo sūnums sakydamas: „Jei kuris nors iš jūsų su juo kalbėsis, padarysiu jums tai, ko nepadariau jam“. Jis liepė uždaryti Chazrat Chalidą namų rūsyje ir paliko jį tris dienas be maisto ir vandens Mekos karštyje.

Chazrat Chalidas ibn Saidas rado progą ir pabėgo nuo tėvo. Tėvas sunkiai susirgo. Gulėdamas ligos patale, Abu Uchaicha iš priešiškumo islamui sakė:

„Jei pasveiksiu nuo šios ligos ir vėl atsistosiu ant kojų, visi Mekoje garbins mūsų stabus. Niekas negalės garbinti nieko kito, tik juos!“ Kad tėvo priešiškumas tikrajai religijai pasibaigtų ir kad jis nepakenktų jo broliams musulmonams, Chazrat Chalidas pakėlė rankas ir pasimeldė: „O mano Allahai, Tu, kuris sukūrei pasaulius! Neleisk mano tėvui atsikelti iš šios ligos!“ Didingasis Allahas priėmė jo maldą; Abu Uchaicha nebeatsikėlė iš ligos patalo ir mirė.

Musabas ibn Umairas tampa musulmonu

Musabas ibn Umairas (radijallahu anhu) priklausė vienai iš kilmingų ir turtingų kuraišų šeimų. Kai jis išgirdo palaimintuosius mūsų Pranašo žodžius, jo širdyje gimė didelė meilė. Jis degė ilgesiu Jį pasiekti. Galiausiai jis nuėjo į Dar al-Arkam ir tapo musulmonu. Tai išgirdę, jo tėvai atėmė iš jo viską ir ėmė jį kankinti. Norėdami priversti jį atsisakyti savo religijos, jie uždarė jį namų rūsyje ir ištisas dienas laikė be maisto ir vandens. Po deginančia Arabijos saule jie jį žiauriai, beveik nepakeliamai kankino. Bet Chazrat Musabas ibn Umairas kantriai iškentė šiuos žiaurius ir negailestingus kankinimus ir neatsisakė islamo.

Prieš tapdamas musulmonu, Chazrat Musabas dėl šeimos turtų buvo užaugęs gerovėje ir pertekliuje. Visi jam pavydėjo. Kai jis tapo musulmonu, šeima atėmė iš jo viską ir ėmė jį kankinti. Vieną dieną Musabas ibn Umairas, dėl savo religijos iškentęs visokius sunkumus, atėjo į mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, akivaizdą. Chazrat Alis apie tai papasakojo taip: „Sėdėjome su Allaho Pasiuntiniu. Tada atėjo Musabas ibn Umairas. Jis vilkėjo lopytus drabužius ir buvo apgailėtinos būklės. Kai Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) pamatė jį tokį, Jo palaimintosios akys prisipildė ašarų. Kadangi Musabas, nepaisydamas kankinimų ir skurdo, kuriuos turėjo kęsti, neatsisakė savo religijos, Jis tarė: ‚Pažvelkite į šį žmogų, kurio širdį Allahas Aukščiausiasis apšvietė nuru. Mačiau, kaip jo tėvai jį maitino geriausiais valgiais ir gėrimais. Meilė Allahui Aukščiausiajam ir Jo Pasiuntiniui atvedė jį į tokią būklę, kokią matote‘“.

„O mano Allahai! Atleisk jiems jų nuodėmes! Nes jie nežino, ką daro“ Hadisas šarif

Minėk Tiesą, degdamas ilgesiu!
Pasieksi didelę malonę,
Atsivers tau visos durys,
Pasirodys tau Džamalullah.
Šamsas Tabrizis tai žino:
Pasaulis neišliks, jis praeis,
Visa kūrinija pavirs niekuo,
Amžinai išliks tik Allahas.
Salatullah salamullah,
Alaika ja Rasulallah.

Hidžra į Abisiniją