APGULTIS

Apgulties pradžia

Septintieji bisato (pranašystės paskelbimo) metai… Daugdieviai nenuilstamai stengėsi neleisti islamui įsiskverbti į širdis ir plisti. Nepaisant to, musulmonų kasdien daugėjo. Kankinimai ir žiaurumai, kuriais buvo persekiojami musulmonai, nenukreipė jų nuo pasirinkto kelio; priešingai, dėl jų musulmonai dar tvirčiau susitelkė ir suglaudė gretas. Nė vienas iš jų neatsimetė nuo savo religijos, ir jie nedvejodami buvo pasiryžę paaukoti gyvybę už mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį. Apie tai išgirdusių už Mekos gyvenančių genčių smalsumas vis augo, ir islamo šviesa pasiekdavo vis tolimesnes vietas. Sužinoję, kad žmonės, kuriuos jie siuntė į Abisiniją, nepasiekė to, ko norėjo, ir kad Nadžašis Aschama netgi tapo musulmonu, globoja musulmonus ir gerai su jais elgiasi, daugdieviai įsiuto. Norėdami atkeršyti ir išrauti islamą su šaknimis, jie susirinko ir priėmė šį baisų sprendimą: „Kad ir kur Jis būtų, kad ir kur būtų pamatytas, Muchammedas (alaihis-salam) be jokios abejonės turi būti nužudytas!“

Netikintieji tai patvirtino priesaika po priesaikos.

Sužinojęs apie daugdievių sprendimą, Abu Talibas labai nuliūdo. Jis susirūpino savo brangaus, palaimintojo brolio sūnaus gyvybe. Jis sušaukė savo giminę ir įsakė jiems ginti Visatos Sultoną nuo kuraišų daugdievių. Giminystės uolumo vedini, Hašimo sūnūs susivienijo, kad įvykdytų šį įsakymą. Tuo tikslu jie pakvietė mūsų Valdovą Pranašą ir visus Jo Ashabus, kurie Juo tikėjo, į Šib Abu Talib, t. y. Abu Talibo kvartalą, esantį ant kalvos maždaug už 3 km nuo Baitullah, šiaurinėje Mekos pusėje. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), surinko Savo Ashabus ir apsigyveno Šibe. Iš Hašimo sūnų tik Abu Lahabas pasipriešino sprendimui ginti mūsų Valdovą Pranašą ir į Šibą nėjo. Daugdieviai, taip pat ir jis, susivienijo ir ėmė tykoti progos nužudyti mūsų Pranašą.1

Pamatę, kad mūsų Valdovas Pranašas ir Jo Ashabai susibūrė Abu Talibo kvartale, daugdieviai vėl susirinko. Tada jie priėmė tokį sprendimą: „Kol Muchammedas (alaihis-salam) nebus atiduotas kuraišams nužudyti, niekas neims į žmonas merginų iš Hašimo sūnų! … Niekas neduos jiems savo dukterų į žmonas! … Jiems nieko nebus parduodama! … Iš jų nieko nebus perkama! … Niekas su jais nesusitiks ir nesikalbės! … Niekas neįeis į jų namus ir kvartalus! … Jų prašymas susitaikyti niekada nebus priimtas! … Niekas niekada jų nepasigailės! …“

Šį sprendimą, kurį ant popieriaus užrašė daugdievis, vardu Mansuras ibn Ikrima, jie užantspaudavo. Kad visi jį matytų ir jo laikytųsi, jie pakabino jį ant Kaabos al-Muazama sienos.

Kai ši žinia pasiekė mūsų mylimą Pranašą, Jis labai nuliūdo ir pasimeldė. Jo malda tuoj pat buvo išklausyta, ir nelaimingojo Mansuro rankos akimirksniu nudžiūvo. Daugdieviai apstulbo ir kalbėjo: „Žiūrėkite! Už žiaurumą, kurį padarėme Hašimo sūnums, Mansuro rankos nudžiūvo – jį ištiko nelaimė“. Tačiau, užuot susiprotėję, jie dar labiau įsišėlo. Jie pastatė sargybinius prie kelių, vedančių į Šibą, ir neleido ten gabenti maisto ir drabužių. Į Meką atvykstantiems prekeiviams jie liepė neiti į Šibą ir negabenti ten savo prekių, o prireikus, sakė, patys jas nupirks už didelę kainą. Taip jie tikėjosi, kad Šibe esantys žmonės mirs iš bado arba kad Hašimo sūnūs gailėsis ir atiduos jiems mūsų Valdovą Pranašą. Tokia padėtis kasmet tęsdavosi iki Kaabos lankymo laiko.

„O Mano Pranaše! Tau pakanka Allaho ir tikinčiųjų, kurie seka Tavo pėdomis!“ Anfal: 64

Pagal paprotį tuo metu kraujas nebūdavo liejamas. Todėl Hašimo sūnūs galėdavo laisvai eiti į Meką ir apsipirkti, kad apsirūpintų visiems metams. Kai kuris nors iš jų ateidavo pas pirklį pirkti prekių, daugdievių vadai, tokie kaip Abu Lahabas ir Abu Džahlis, tuoj pat atskubėdavo ir sakydavo pirkliams: „O pirkliai! Smarkiai pakelkite kainas Muchammedo Ashabams, kad dėl brangumo niekas nieko negalėtų nupirkti! Jei dėl to jūsų prekės liks neparduotos, mes pasiruošę jas visas nupirkti“. Tada pirkliai užsiprašydavo už savo prekes didelę kainą, ir musulmonai grįždavo nieko nenupirkę…

Šiame kelyje mūsų mylimas Pranašas, mūsų motina Chazrat Chadidža ir Chazrat Abu Bakras as-Sidikas išleido viską, ką turėjo, ir stengėsi nutildyti iki dangaus kylančius iš bado verkiančių vaikų klyksmus. Jie duodavo jiems valgyti medžių žievės, žolių šaknų ir net sudžiūvusios odos gabalų. Motinos ir tėvai iš bejėgiškumo liko vien oda ir kaulai. Mūsų Valdovas Pranašas ir Ashabai al-kiram iš bado prisirišdavo prie savo palaimintųjų pilvų akmenis. Jei kuris nors iš daugdievių pasigailėdavo ir slapta ką nors atnešdavo, kiti daugdieviai jį sumušdavo ir šiurkščiai išplūsdavo. Trumpai tariant, bet koks susisiekimas buvo nutrauktas, ir tikintieji atsidūrė labai sunkioje padėtyje.

Daugdieviai veltui laukė, kad Hašimo sūnūs dėl šio žiauraus persekiojimo susiprotės ir kad Abu Talibas atiduos jiems mūsų Valdovą Pranašą. Tačiau, visiškai priešingai jų lūkesčiams, Abu Talibo kvartale buvę musulmonai saugojo mūsų Valdovą Pranašą ir ėmėsi visų atsargumo priemonių, kad Jam neatsitiktų jokia nelaimė. Kad užkirstų kelią galimam pasikėsinimui, Abu Talibas pamainomis statė sargybinius prie tos vietos, kur miegodavo mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, ir rūpinosi, kad Jis galėtų ramiai miegoti Savo namuose. O mūsų Valdovas Pranašas nešvaistė nė sekundės, vykdydamas Allaho Aukščiausiojo įsakymą ir skleisdamas islamą; Jis darbavosi kviesdamas žmones į religiją, kad jie išsigelbėtų nuo Pragaro, ir šiame kelyje kantriai tęsė Savo pamokymus. Kad ir Jį neigiantys kuraišų daugdieviai suprastų, kas yra badas, vieną dieną mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, pasimeldė: „O mano Allahai! Padėk man, užsiųsdamas ir šiems septynerius metus trunkančią bado kančią, kaip septyneri bado metai Jusufo (Juozapo alaihis-salam) laikais“. Vėlesnėmis dienomis iš dangaus nenukrito nė vienas lietaus lašas. Žemė išdegė nuo sausros. Ant žemės nebebuvo galima pamatyti nė vieno žalio augalo. Kuraišų daugdieviai nesuprato, kas juos ištiko. Jie stengėsi išvengti mirties valgydami iš bado nugaišusių gyvulių dvėseną ir dvokiančias šunų odas.

Ir jų vaikai ėmė klykti ir raudoti iš bado. Daugelis jų mirė badu. Kai jie žiūrėdavo į dangų, iš bado jiems atrodydavo, tarsi viską būtų užklojęs dūmas. Jie ėmė susiprotėti ir tarsi suprasti, koks didelis buvo jų padarytas žiaurumas. Jie nusiuntė pas mūsų Valdovą Pranašą Abu Sufjaną. Abu Sufjanas atėjo, prisiekė ir tarė: „O Muchammedai! Tu sakai, kad esi siųstas kaip gailestingumas pasauliams, ir liepi mums tikėti Allahu ir paisyti giminystės teisių. Tačiau Tavo tauta žūsta ir miršta nuo sausros ir bado. Pasimelsk Savo Viešpačiui, kad ši nelaimė būtų nuo mūsų atitolinta; Allahas išklauso Tavo maldą. Jei taip pasimelsi, mes visi įtikėsime! …“

Taip jie, palikę nuošalyje savo žiaurumus ir kankinimus, atsidūrė varge ir ėmė maldauti mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį. Mūsų Valdovas Pranašas jiems nepriekaištavo dėl to, ką jie buvo padarę, o išgirdęs jų pažadą: „Įtikėsime“, pakėlė Savo palaimintąsias rankas ir meldėsi Didingajam Allahui. Allahas Aukščiausiasis išklausė Savo Chabibo maldą ir atsiuntė Mekai gausų lietų; žemė prisigėrė vandens, ir augalai ėmė žaliuoti. Tačiau, nors daugdieviai ir buvo išgelbėti nuo sausros ir bado, jie pamiršo savo pažadą ir atkakliai laikėsi kufro (netikėjimo).

Allahas Aukščiausiasis ajatuose al-karima, kuriuos atsiuntė kaip atsakymą jiems, prasme paskelbė: „Priešingai, (jie netiki Allahu Aukščiausiuoju ir Muchammedu alaihis-salam; o dėl Kilniojo Korano, achirato ir prisikėlimo) jie blaškosi abejonėse. Todėl lauk (o Mano Chabibe!) tos dienos, kai dangus atneš aiškiai matomą dūmą. Tas dūmas visiškai apgaubs visus žmones. Tai baisi kančia! (Žmonės sakys:) ‚O mūsų Viešpatie! Atitolink nuo mūsų šią kančią, ir mes įtikėsime‘. Kurgi jiems susimąstyti ir pasimokyti, kai pas juos jau atėjo Pranašas, aiškinantis tiesas? Paskui jie nuo Jo nusigręžė ir sakė: ‚Jis – išmokytas pamišėlis‘. Kai Mes šią kančią truputį atitolinsime, jūs vėl grįšite į savo ankstesnę būseną. Tą dieną, kai jie bus sugriebti su didžiule jėga (Badro dieną), Mes tikrai atkeršysime (jiems). Prisiekiu Savo didybe, Mes tikrai išmėginome ir faraono tautą prieš šiuos (kuraišų daugdievius). Pas juos atėjo garbingas Pranašas nuo Mūsų (tai buvo Musa alaihis-salam). Jis jiems tarė: ‚Atiduokite man Allaho tarnus (Izraelio sūnus). (Išleiskite juos su manimi. Paleiskite juos, nekankinkite jų.) Aš tikrai esu patikimas Pranašas, Allaho Aukščiausiojo siųstas pas jus su apreiškimu. Nesididžiuokite prieš Allahą Aukščiausiąjį, nes atėjau pas jus su aiškiu stebuklu ir su įrodymu, rodančiu, kad mano reikalas teisingas. Žinokite, kad ieškau prieglobsčio pas Allahą Aukščiausiąjį, mano ir jūsų Viešpatį, kad neužmėtytumėte manęs akmenimis ir nenužudytumėte; Jis mane apsaugos. Jei nenorite manęs pripažinti ir manimi tikėti, palikite mane ramybėje. (Iš jūsų nieko gero nelaukiu. Bent jau jūsų blogis tegul manęs nepaliečia.)‘ (Kai jie netikėjo ir Jį neigė, o be to, dar ėmė Jį kankinti ir engti,) Musa (alaihis-salam) meldė Allahą Aukščiausiąjį: ‚O mano Viešpatie! Tai tauta, kuri atkakliai laikosi kufro‘. Allahas Aukščiausiasis Jam apreiškė ir tarė: ‚Išeik (iš Egipto) naktį su Mano tarnais (Izraelio sūnumis)! Kai faraonas ir jo palyda sužinos, kad išėjote, jie tikrai jus persekios. Kai su savo tauta pereisi jūrą, palik ją tokią, kokia yra (nekirsk jos vėl savo lazda ir neuždaryk atsivėrusių kelių; palik juos atvirus). Nes faraonas ir jo kariuomenė įžengs į tuos kelius ir nuskęs‘“.2

Apgulties panaikinimas

Daugdieviai išsižadėjo savo žodžių „Įtikėsime“ ir vėl ėmė engti. Vieną dieną Allahas Aukščiausiasis apreiškimu pranešė mūsų Pranašui, kad „Jis užleido kirvarpą (kandį) ant sutarties rašto, kabančio Kaaboje, ir kad ta kirvarpa suėdė visą raštą, išskyrus Allaho Aukščiausiojo vardą“. Mūsų Valdovas Pranašas tarė Abu Talibui: „O dėde! Allahas Aukščiausiasis, mano Viešpats, užleido kirvarpą ant kuraišų sutarties rašto. Išskyrus Allaho Aukščiausiojo vardą, ji nepaliko nieko iš to, kas jame buvo įrašyta, – nei žiaurumo, nei giminystės ryšių nutraukimo, nei šmeižto… Ji viską sunaikino“.

„O mano Allahai! Padėk man, užsiųsdamas ir šiems septynerius metus trunkančią bado kančią, kaip septyneri bado metai Jusufo (alaihis-salam) laikais!“ Hadisas šarif

Kai Abu Talibas paklausė: „Ar Tavo Viešpats Tau tai pranešė?“, mūsų Valdovas Pranašas atsakė: „Taip“. Tada Abu Talibas tarė: „Liudiju, kad Tu sakai tik tiesą“. Jis tuoj pat apsirengė ir nuėjo prie Kaabos. Ten sėdėjo daugdievių vadai. Pamatę ateinantį Abu Talibą, jie tarė: „Tikriausiai ateina atiduoti mums Muchammedo! …“ Priėjęs prie jų, Abu Talibas tarė: „O kuraišų sambūri! Mano brolio sūnus, kuris yra al-Aminas ir niekada nėra melavęs, man pranešė, kad kirvarpa suėdė visą jūsų parašyto lapo raštą, išskyrus Allaho Aukščiausiojo vardą. Na, atneškite tą popierių, kurį parašėte prieš mus, kad pamatytume! Jei šis žodis teisingas, prisiekiu, kad mes visi ir toliau Jį ginsime iki mirties! O jūs dabar turėtumėte liautis šio žiaurumo ir blogo elgesio…“ Daugdieviai susijaudinę nuėmė lapą nuo Kaabos sienos ir atnešė. Kai Abu Talibas tarė: „Skaitykite!“, vienas iš jų atvertė lapą skaityti ir pamatė, kad visas raštas ištrintas, išskyrus „Bismika Allahumma“.3 Daugdieviai nežinojo, ką sakyti ir ką daryti. Kadangi kai kurie iš jų atsisakė sutarties, galiausiai jie panaikino šią žiaurią apgultį, kuri truko trejus metus, buvo kupina nepamirštamų kančių ir paliko širdyse gilias žaizdas. Tačiau savo priešiškumo jie jokiu būdu neatsisakė; priešingai, tapo dar atšiauresni. Jie išbandė visus būdus, kad sutrukdytų islamui plisti. Nepaisant visų jų pastangų, islamas sparčiai plito; mūsų mylimas Pranašas Muchammedas alaihis-salam darbavosi gelbėdamas žmones, dūstančius neišmanymo laikotarpio zulmate (tamsoje), ir vedė juos į tikrąją laimę. Tie, kurie pasiekė šią laimę, dėkojo už gautą didžią palaimą ir niekada nepalūžo prieš daugdievių patyčias ir kankinimus. Daugybė širdžių, mačiusių Muchammedo alaihis-salam stebuklus ir musulmonų tvirtumą savo religijoje, nušvito islamo nuru.

Mėnulio perskilimas pusiau

Vienas didžiausių mūsų Valdovo Pranašo stebuklų – mėnulio perskilimas pusiau. Grupė daugdievių, tarp kurių buvo Abu Džahlis ir Validas ibn Mugira, tarė mūsų Valdovui, Kilniausiajam Pasiuntiniui (sallallahu alaihi va sallam): „Jei Tu tikrai esi Pranašas, perskelk mėnulį pusiau taip, kad viena jo pusė pasirodytų virš Kuaikiano kalno, o kita – virš Abu Kubaiso kalno!“ Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, paklausė: „Jei tai padarysiu, ar įtikėsite?“ Jie atsakė: „Taip, tada įtikėsime“. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, meldė Allahą Aukščiausiąjį, kad mėnulis būtų perskeltas pusiau. Džibrilas alaihis-salam tuoj pat atėjo pas mūsų mylimą Pranašą ir tarė: „O Muchammedai! Pranešk Mekos žmonėms, kad šiąnakt žiūrėtų į stebuklą“. Mūsų Valdovas Pranašas paskelbė, kad mėnulis perskils pusiau keturioliktąją mėnesio naktį, per pilną badrą (pilnatį), t. y. tą naktį, kai jis visiškai apvalus ir šviesiausias, ir kad tie, kurie nori iš to pasimokyti, tegul žiūri. Tą naktį, kai mūsų mylimas Pranašas parodė Savo palaimintuoju pirštu, mėnulis perskilo pusiau. Viena dalis buvo matoma virš Abu Kubaiso kalno, o kita – virš Kuaikiano kalno. Paskui jos vėl susijungė danguje.

Allaho Pasiuntinys tarė: „O Abu Salama ibn Abdulasadas, Arkamai ibn Abil Arkamas! Būkite liudytojai!“ Paskui ir kitiems šalia Jo buvusiems Savo Ashabams Jis tarė: „Būkite liudytojai!“ Daugdieviai savo akimis pamatė dar vieną akivaizdų stebuklą. Tačiau jie ne tik netesėjo savo žodžio ir neįtikėjo, bet, kad ir kiti neįtikėtų, kalbėjo: „Tai tik Muchammedas mus apkerėjo! Bet visų žmonių Jis juk negali užkerėti! … Paklauskime žmonių, atvykstančių iš kitų vietų, ir pažiūrėkime, ar ir jie matė tą patį įvykį. Jei matė, Muchammedo teiginys, kad Jis – Pranašas, yra teisingas. Jei ne – tai kerai“. Jie klausinėjo atvykstančiųjų ir net siuntė žmones į kitas vietas klausti. Iš visų jie išgirdo tą patį: „Taip, tą naktį matėme, kaip mėnulis perskilo pusiau!“ Vis dėlto jie ir vėl tai neigė. Neigėjų priešakyje buvo Abu Džahlis. Kad žmonės negautų tikėjimo palaimos, jis gadino širdis sakydamas: „Abu Talibo našlaičio kerai paveikė net dangų! …“4 Dėl jo neigimo Allahas Aukščiausiasis atsiuntė ajatus al-karima, prasme:

„Valanda (kijamatas) priartėjo, ir mėnulis perskilo (buvo perskeltas pusiau). Kaskart, kai jie (kuraišų netikintieji) pamato stebuklą (rodantį, kad Muchammedas alaihis-salam yra Pranašas), jie nusigręžia (nuo to, kad apie jį susimąstytų ir įtikėtų) ir sako: ‚Tai nesiliaujantys (nepaliaujami, visa apimantys ir stiprūs) kerai‘. Ir jie neigė (Pranašą ar stebuklą) ir sekė savo pačių aistromis (savo nafsų norais ir geismais). Tačiau kiekvienas reikalas pasiekia savo tikslą ir randa savo vietą (tai, į ką krypsta). Iš tiesų pas juos (Mekos daugdievius) atėjo daug svarbių žinių (įsakymų ir draudimų), kurios turėjo juos sulaikyti (nuo blogio). (Šie įsakymai ir žinojimas yra) tobula išmintis. Tačiau Rasulai, perspėjimai ir grasinimai (jiems) niekada nepadeda. Todėl ir Tu nuo jų nusigręžk (o Mano Chabibe! Jei jie atkakliai neigia). Tą dieną, kai šauklys (Israfilas alaihis-salam) pašauks (netikinčiuosius) prie kažko negirdėto ir nežinomo (į machšaro vietą, į atsiskaitymą), jie išeis iš savo kapų nuolankiai ir pažemintai nuleidę akis (iš baimės ir siaubo nežinodami, kur eiti), tarsi išsisklaidę skėriai. Netikintieji, (nulenkę galvas) skubėdami prie šauklio, sakys: ‚Kokia sunki ir baisi mums ši diena!’“5

Tesuteikia mano Viešpats ir jums hidajatą

Pasibaigus trejus metus trukusiai blokadai, kurią daugdieviai buvo paskelbę musulmonams, pas mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, atvyko grupė žmonių iš Nadžrano. Jų buvo apie dvidešimt; apie islamą jie buvo išgirdę iš Ashabų al-kiram, išsikėlusių į Abisiniją. Jie atvyko į Meką, kad sužinotų apie islamą ir patirtų laimę išvysti mūsų Valdovą Pranašą. Su mūsų Valdovu, Allaho Pasiuntiniu, jie susitiko prie Kaabos al-Muazama. Jie uždavė daug klausimų ir gavo atsakymus, gražesnius ir tobulesnius, nei tikėjosi. Kuraišų daugdieviai iš visų pusių juos stebėjo. Mūsų mylimas Pranašas, siųstas kaip gailestingumas pasauliams, perskaitė jiems kelis ajatus al-karima iš Kilniojo Korano. Jie buvo giliai sujaudinti, negalėjo sulaikyti ašarų ir verkė. Paskui, mūsų Valdovo kviečiami, jie labai nudžiugo, su didžiu džiaugsmu ištarė Kalima aš-šahada ir buvo pagerbti tapdami musulmonais. Kai jie paprašė leidimo grįžti namo, prie jų priėjo Abu Džahlis ir išsakė tokius įžeidžius žodžius: „Niekada nematėme tokių kvailių kaip jūs! … Vos kartą pasėdėję šalia Jo, palikote savo religiją ir pripažinote tiesa viską, ką Jis sakė!“ Šie žmonės, ką tik pagerbti tapdami Ashabais, atsakė: „Mes linkime, kad Allahas Aukščiausiasis ir jums suteiktų hidajatą (vedimą tiesiu keliu). Už jūsų patyčias ir neišmanymą, kuriuos mums parodėte, mes jums tuo pačiu neatsilyginsime. Juk mes nepažeidėme nė vienos jūsų teisės. Bet gerai žinokite: dėl kelių neišmanėlių žodžių mes niekada neprarasime šios didžios palaimos, kurią pasiekėme, ir nenusigręšime nuo šios tikrosios religijos“.6

„O dėde! Allahas Aukščiausiasis, mano Viešpats, užleido kirvarpą ant kuraišų sutarties rašto. Išskyrus Allaho Aukščiausiojo vardą, ji nepaliko nieko iš to, kas jame buvo įrašyta, – nei žiaurumo, nei giminystės ryšių nutraukimo, nei šmeižto… Ji viską sunaikino“ Hadisas šarif

Allahas Aukščiausiasis ajatuose al-karima, kuriuos atsiuntė dėl šio įvykio, prasme paskelbė: „Yra daug tokių, kuriems Mes davėme Raštą prieš šį (Kilnųjį Koraną) ir kurie juo (Kilniuoju Koranu) tiki. Kai jis (Kilnusis Koranas) jiems skaitomas, jie sako: ‚Mes juo tikime. Be jokios abejonės, jis yra tiesa (atėjusi) nuo mūsų Viešpaties. Iš tiesų mes jau ir prieš tai buvome priėmę islamą‘. Šiems atlygis bus duotas dukart, nes jie buvo kantrūs (ir tvirti). Jie blogį atremia gėriu. Iš to, ką Mes jiems davėme kaip išlaikymą, jie dalija (gerais tikslais). Išgirdę bjaurius žodžius, jie nuo jų nusigręžia ir sako: ‚Mūsų darbai priklauso mums, o jūsų darbai – jums. Salamas (taika) jums (būkite ramūs dėl mūsų). Mes neieškome neišmanėlių (ir nenorime jų draugystės)’“.7

SU KASIDA8
O mano akys! Nepilkit ant ugnies mano širdyje vandens,
Nes tokios didelės ugnies neužgesins vanduo.
Nežinau, ar besisukantis dangus yra vandens spalvos,
Ar besisukantį dangų apsėmė mano akių vanduo.
Nenuostabu, kad Tavo kardo džiaugsmas suplėšė mano širdį į skutus,
Nes plyšius žemėje išrausia tekantis vanduo.
Mano sužeista širdis su baime kalba apie Tavo strėlės smaigalį9,
Kaip sužeistasis atsargiai geria vandenį.
Tegul sodininkas atiduoda rožyną potvyniui ir nesivargina,
Nė viena rožė nebus graži kaip Tavo veidas, nors jis tūkstančiui rožynų duotų vandens.
Joks raštininkas negali atkurti Tavo meistriško veido,
Nors žiūrėtų įdėmiai kaip plunksna, jį apakins juodas vanduo.
Tegul sudrėksta mano blakstienos, kai prisimenu Tavo skruostą,
Rožės viltimi ne veltui erškėčiui duodamas vanduo.
Sielvarto dieną nešykštėk mano sergančiai širdžiai Tavo kardu aštraus žvilgsnio,
Nes geras darbas tamsią naktį ligoniui paduoti vandens.
O širdie! Prašyk Jo strėlės smaigalio ir nuramink išsiskyrimo karštinę,
Aš be vandens; man šįkart šioje dykumoje reikia ieškoti vandens.
Ilgiuosi Tavo lūpų, kaip sufijus ilgisi Kausaro,
Taip, girtasis trokšta vyno, kaip blaivusis mėgaujasi vandeniu.
Nesiliaudamas teka link Tavo rojaus kaimynystės,
Turbūt įsimylėjo grakščiai žengiantį, kiparisą primenantį, – vanduo.
Turiu tapti žeme ir užtverti vandeniui kelią į tą kvartalą,
Negaliu leisti jam ten nueiti, nes jis – mano varžovas, vanduo.
O draugai! Jei mirsiu trokšdamas pabučiuoti Jo ranką,
Padarykite iš mano žemės ąsotį ir juo neškite Mylimajam vandens.

„Yra daug tokių, kuriems Mes davėme Raštą prieš šį (Kilnųjį Koraną) ir kurie juo tiki. Kai jis jiems skaitomas, jie sako: ‚Mes juo tikime. Be jokios abejonės, jis yra tiesa (atėjusi) nuo mūsų Viešpaties. Iš tiesų mes jau ir prieš tai buvome priėmę islamą‘“ Kasas: 52–53

Džanat al-Mualla

Kapinės su daugelio Ashabų al-kiram antkapiais, tarp jų ir mūsų motinos Chazrat
Chadidžos (radijallahu anha).
Šiandien šių kapų pamatyti neįmanoma. Deja, visi šie gražūs
istoriniai paminklai nugriauti.