JO BISA1 IR KVIETIMAS

Pirmasis apreiškimas

Kai mūsų Pranašui buvo keturiasdešimt metų, Jis vėl Ramadano mėnesį buvo pasitraukęs į olą ant Hiros kalno ir buvo paniręs į tafakurą. Naktį į pirmadienį, Ramadano 17-ąją, po vidurnakčio, Jis išgirdo balsą, šaukiantį Jį vardu. Kai Jis pakėlė galvą ir apsidairė, antrą kartą išgirdo tą patį balsą ir pamatė, kad viską aplinkui staiga apgaubė nuras. Tada priešais Jį pasirodė Džibrilas3 alaihis-salam ir tarė: „Skaityk!“ Mūsų Valdovas Pranašas jam atsakė: „Aš nesu išmokęs skaityti!“ Tada angelas suėmė Jį ir spaudė tol, kol Jis visiškai nusilpo, ir tarė: „Skaityk!“ Mūsų Pranašas vėl atsakė: „Aš nesu išmokęs skaityti!“ Angelas vėl Jį suspaudė ir tarė: „Skaityk!“ Kai mūsų Pranašas pasakė: „Aš nesu išmokęs skaityti!“, angelas suspaudė Jį trečią kartą. Tada paleido Jį ir atnešė pirmuosius penkis Alak sūros ajatus (eilutes), prasme: „(O Muchammedai!) Skaityk Savo Viešpaties, Allaho, kuris sukūrė viską, vardu! Jis sukūrė žmogų iš krešulio (alak)! Skaityk, Allahas yra Dosniausiasis! Jis moko plunksna ir moko žmogų to, ko šis nežinojo“.4 Ir Muchammedas alaihis-salam skaitė kartu su juo. Taip atėjo pirmasis apreiškimas, ir taip patekėjo islamo saulė, nušviečianti visą pasaulį.5

Su dideliu nerimu ir susijaudinimu mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), išėjo iš olos ant Hiros kalno ir ėmė leistis žemyn. Pasiekęs kalno vidurį, Jis išgirdo balsą. Džibrilas alaihis-salam tarė: „O Muchammedai! Tu esi Allaho Aukščiausiojo Pasiuntinys, o aš esu Džibrilas“. Tada jis trenkė kulnu į žemę. Toje vietoje, kur trenkė, ištryško vanduo, ir jis ėmė atlikti abdestą (ritualinį apsiplovimą). Mūsų Valdovas Pranašas atidžiai sekė jį žvilgsniu. Kai Džibrilas alaihis-salam baigė savo abdestą, jis nurodė mūsų Valdovui Pranašui atlikti abdestą taip, kaip Jis matė. Mūsų mylimam Pranašui atlikus Savo abdestą, Džibrilas alaihis-salam tapo imamu6, ir jie atliko dviejų rakatų namazą (maldą).

Tada Džibrilas alaihis-salam tarė: „O Muchammedai! Tavo Viešpats siunčia Tau Savo salamą (pasveikinimą)!“ Ir tęsė: „Jis sako: ‚Tu esi Mano Pasiuntinys džinams ir žmonėms. Todėl kviesk juos į tauchidą (tikėjimą Allaho Aukščiausiojo vienumu)’“. Tada jis Jį paliko ir pakilo į dangų. Taip mūsų mylimas Pranašas ir pamatė Džibrilą alaihis-salam, ir kalbėjosi su juo.

Akmenų ir medžių salamas

Kol mūsų Valdovas Pranašas ėjo namo, Jis girdėjo, kaip kiekvienas akmuo ir kiekvienas medis, pro kurį ėjo, sakė: „Assalamu alaika ja Rasulallah!“ Parėjęs namo, Jis tarė: „Apklokite mane! Apklokite mane!“ ir ilsėjosi, kol Jo drebulys praėjo. Tada Jis papasakojo mūsų motinai Chazrat Chadidžai, ką matė, ir tarė: „Džibrilas (alaihis-salam) dingo man iš akių. Bet jo didybė, jėga ir baimė, kurią jis kėlė, manęs nepaliko. Bijojau, kad mane vadins pamišėliu, kalbės apie mane blogai ir juodins“. Chazrat Chadidža, laukusi šito ir šių dienų ir tam pasirengusi, tarė: „Tesaugo Tave Allahas Aukščiausiasis. Aukščiausiasis Allahas teikia Tau gėrį ir nenori Tau nieko kito, tik gėrio. Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, tikiu, kad Tu būsi šios ummos Pranašas. Nes Tu mėgsti svečius. Tu kalbi tiesą ir esi patikimas. Tu padedi silpniesiems, globoji našlaičius ir padedi svetimšaliams bei stokojantiems. Tu turi gerą būdą; tas, kuris turi tokias savybes, neturi ko bijoti“.7

Tada jie nuėjo pas Varaką ibn Naufalas jo apie tai paklausti. Išklausęs, ką papasakojo mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, Varaka tarė: „Džiugi žinia, o Muchammedai (alaihis-salam)! Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kad Tu esi paskutinysis Pranašas, apie kurį skelbė Chazrat Isa. Angelas, kuris Tau pasirodė, yra Džibrilas alaihis-salam, kuris prieš Tave buvo atėjęs pas Musą alaihis-salam. Ak, kad dabar būčiau jaunas! Kad sulaukčiau to laiko, kai jie išvarys Tave iš Mekos, ir galėčiau skubėti Tau į pagalbą! Visai netrukus Tau bus įsakyta skelbti religiją ir vesti džihadą (šventąjį karą)“. Tada jis pabučiavo palaimintąją mūsų Valdovo Pranašo ranką. Netrukus jis mirė.8

Įsakymas skelbti

Taip atėjo pirmasis apreiškimas, pranešęs mūsų mylimam Pranašui apie Jo pranašystę. Paskui jis nutrūko ir neatėjo trejus metus. Per tą laiką angelas, vardu Israfilas alaihis-salam, ateidavo ir mokydavo Jį kai kurių dalykų. Tai nebuvo apreiškimas. Šiuo laikotarpiu mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, kartais labai liūdėdavo. Kiekvieną kartą, kai Jis nuliūsdavo, pasirodydavo Džibrilas alaihis-salam ir palengvindavo Jo liūdesį, sakydamas: „O Chabibullah! Tu esi Allaho Aukščiausiojo Pranašas“. Mūsų Valdovas Pranašas pasakojo: „Tai buvo tuo metu, kai apreiškimas buvo nutrūkęs. Leisdamasis nuo Hiros kalno, staiga išgirdau garsą iš dangaus. Pažvelgiau aukštyn ir pamačiau Džibrilą (alaihis-salam). Jis sėdėjo soste tarp žemės ir dangaus. Mane apėmė baimė. Parėjau namo ir tariau: ‚Apklokite mane kuo nors‘. Tada Aukščiausiasis Allahas atsiuntė apreiškimą – pirmuosius Mudasir sūros ajatus (eilutes), prasme: ‚O Muchammedai, Tu, kuris apsigaubei Savo apsiaustu! Kelkis ir perspėk (netikinčiuosius Allaho bausme)! (Papasakok jiems apie bausmę, kuri jų laukia, jei jie netikės.) Ir šlovink Savo Viešpaties didybę! Ir laikyk Savo drabužius švarius!’9 Po to apreiškimas nebenutrūko“.

Mūsų Valdovas Fachr al-kainat (alaihi afdalus-salavat) ėmė kviesti žmones į islamą ir skelbti Allaho Aukščiausiojo įsakymus bei draudimus. Kai Džibrilas alaihis-salam atnešdavo apreiškimą, jis kartais įgaudavo žmogaus pavidalą ir ateidavo vieno iš Ashabų al-kiram, Dichjos al-Kalbio, pavidalu. Kartais jis įkvėpdavo apreiškimą į mūsų Valdovo Pranašo širdį; tada mūsų Pranašas jo nematydavo. Kartais jis ateidavo sapne, o kartais – su baimę keliančiu gaudesiu.

Pastarasis būdas mūsų Valdovui Pranašui buvo sunkiausia ir varginančiausia apreiškimo forma. Tokiomis akimirkomis nuo palaimintosios Allaho Pasiuntinio kaktos net šalčiausiomis dienomis tekėjo prakaitas, o jei Jis sėdėdavo ant kupranugario, kupranugaris nuo apreiškimo sunkumo sukniubdavo ant žemės. Šalia Jo buvę sahabai taip pat jausdavo apreiškimo sunkumą. Džibrilas alaihis-salam keletą kartų ateidavo ir savo tikruoju pavidalu.

„O Muchammedai, Tu, kuris apsigaubei Savo apsiaustu! Kelkis ir perspėk (netikinčiuosius Allaho Aukščiausiojo bausme)! Ir šlovink Savo Viešpaties didybę!“ Al-Mudasir: 1–3

Allahas Aukščiausiasis taip pat siuntė mūsų Pranašui apreiškimą be angelo ir be uždangos, t. y. visiškai be jokio tarpininko. Tai įvyko Miradžo naktį. Mūsų Valdovas Muchammedas Mustafa (sallallahu alaihi va sallam) pradėjo Savo pranašišką misiją nuo pirmojo apreiškimo, o Jo islamo skelbimas truko dvidešimt trejus metus. Trylika iš šių metų prabėgo Mekoje, o dešimt – Medinoje. Kilnusis Koranas buvo apreikštas ir užbaigtas per 22 metus, 2 mėnesius ir 22 dienas.

Muchammedas alaihis-salam buvo ummi, t. y. Jis nebuvo skaitęs knygų, nebuvo rašęs ir nebuvo iš nieko mokęsis. Jis gimė ir užaugo Mekoje, tarp gerai žinomų žmonių. Nepaisant to, Jis papasakojo apie žinias ir įvykius, esančius Taurate (šventojoje Chazrat Musos knygoje), Indžile ir knygose, parašytose graikų ir romėnų laikais. Kad paskelbtų islamą, šeštųjų metų po hidžros pabaigoje ir septintųjų pradžioje Jis siuntė laiškus Bizantijos, Irano ir Abisinijos valdovams bei kitiems arabų sultonams. Pas Jį atvyko daugiau nei šešiasdešimt užsienio pasiuntinių. Tai paskelbta Kilniajame Korane, prasme: „Prieš ateinant šiam Kilniajam Koranui, Tu nebuvai skaitęs jokios knygos. Tu nebuvai rašęs. Jei būtum mokėjęs skaityti ir rašyti, jie būtų galėję sakyti, kad Tu to išmokai iš kitų“.10

Hadise šarif paskelbta: „Aš esu Muchammedas, ummi Pranašas… Po manęs nebus jokio Pranašo“.11 Be to, Kilniajame Korane prasme pasakyta: „Jis (Muchammedas alaihis-salam) nekalba iš Savo paties noro. Jo žodžiai – ne kas kita kaip Jam skelbiamas ir mokomas apreiškimas“.12

Pirmieji musulmonai (Sabikun al-Islam)

Po to, kai mūsų Valdovui Pranašui (sallallahu alaihi va sallam) atėjo pirmasis apreiškimas, pirmoji įtikėjusi buvo mūsų motina Chazrat Chadidža.13 Be jokių dvejonių ji tuoj pat priėmė islamą ir pelnė garbę būti pirmąja musulmone.

Mūsų Valdovas Pranašas išmokė mūsų motiną Chazrat Chadidžą atlikti abdestą (ritualinį apsiplovimą) taip, kaip Jį buvo išmokęs Džibrilas alaihis-salam. Tada mūsų Valdovas Pranašas tapo imamu, ir jie kartu atliko dviejų rakatų namazą (ritualinę maldą). Mūsų motina Chazrat Chadidža tobuliausiai klausė kiekvieno mūsų mylimo Pranašo žodžio ir įsakymo. Taip ji pasiekė labai aukštų laipsnių Allaho Aukščiausiojo akivaizdoje. Kai mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, liūdėdavo ir kentėdavo dėl netikinčiųjų pašaipų, ji Jį guosdavo ir išsklaidydavo Jo sielvartą. Ji sakydavo: „O Allaho Pasiuntiny! Neliūdėk, nesisielok. Galiausiai mūsų religija sustiprės, o daugdieviai pražus. Tavo tauta Tau paklus…“ Dėl šios jos paramos vieną dieną atėjo Chazrat Džibrilas ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Perduok Chadidžai Allaho Aukščiausiojo salamą (pasveikinimą)“. Mūsų Valdovas Pranašas tarė: „O Chadidža! Štai Džibrilas (alaihis-salam) perduoda tau Allaho Aukščiausiojo salamą“.14

Kitą kartą mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Allahas Aukščiausiasis įsakė man pranešti Chadidžai džiugią žinią apie namus iš perlų Rojuje, kur nėra nei ligų, nei liūdesio, nei galvos skausmo“.

Po Chazrat Chadidžos pirmasis iš suaugusiųjų musulmonu tapo Chazrat Abu Bakras, vienas artimų mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, draugų. Prieš dvidešimt metų Chazrat Abu Bakras buvo sapnavęs sapną: „Pilnatis nusileido iš dangaus ir atėjo prie Kaabos al-Muazama. Ji subyrėjo į gabalus, ir kiekvienas gabalas nukrito ant vieno iš Mekos namų. Paskui gabalai vėl susijungė ir pakilo į dangų. Tačiau gabalas, nukritęs ant Abu Bakro namų, nepakilo. Tai pamatęs, Chazrat Abu Bakras tuoj pat uždarė namų duris, tarsi norėdamas neleisti tam mėnulio gabalui išnykti“.

Abu Bakras pabudo iš sapno labai susijaudinęs ir, išaušus rytui, tuoj pat nuskubėjo pas vieną žydų mokslininką ir papasakojo jam sapną. Mokslininkas atsakė: „Tai vienas iš painių sapnų; todėl jo išaiškinti negalima“. Tačiau sapnas ir toliau nedavė Abu Bakrui ramybės, o žydo atsakymas jo nepatenkino. Kartą, kai jis buvo išvykęs prekybos reikalais, kelias jį atvedė į vienuolio Bachiros kraštus. Kai jis paprašė Bachiros išaiškinti matytą sapną, Bachira paklausė: „Iš kur tu?“ Chazrat Abu Bakrui atsakius: „Esu iš kuraišų“, Bachira tarė: „Ten pasirodys Pranašas, ir Jo vedimo nuras pasieks kiekvieną Mekos vietą. Tu būsi Jo viziris (ministras), kol Jis gyvas, ir Jo kalifas po Jo mirties“. Chazrat Abu Bakras labai nustebo dėl šio atsakymo. Jis niekam nepasakojo apie sapną ir jo išaiškinimus, kol mūsų Valdovas Pranašas nepaskelbė Savo pranašystės. Kai mūsų mylimas Pranašas Muchammedas alaihis-salam paskelbė Savo pranašystę, Chazrat Abu Bakras tuoj pat nuskubėjo pas mūsų Valdovą Pranašą ir paklausė: „Pranašai turi savo pranašystės įrodymų. Koks Tavo įrodymas?“ Mūsų Valdovas Pranašas atsakė: „Mano pranašystės įrodymas – tas sapnas, kurį prašei išaiškinti vieno žydų mokslininko. Mokslininkas pasakė: ‚Tai vienas iš painių sapnų; jo išaiškinti negalima‘. Paskui vienuolis Bachira jį teisingai išaiškino“. Tada Jis atsigręžė į Chazrat Abu Bakrą ir tarė: „O Abu Bakrai! Kviečiu tave pas Allahą ir Jo Pasiuntinį“.

Tada Chazrat Abu Bakras tapo musulmonu, sakydamas: „Liudiju, kad Tu esi Allaho Aukščiausiojo Pasiuntinys; Tavo pranašystė yra tiesa, ir ji – nuras, nušviečiantis pasaulį“.

Pagal kitą pasakojimą, dar prieš ateinant pranašystei mūsų Valdovui Pranašui, Chazrat Abu Bakras buvo išvykęs prekybos reikalais į Jemeną. Šios kelionės metu Jemene jis sutiko seną vyrą iš Azdo genties, kuris buvo perskaitęs daug knygų. Senolis pažvelgė į Chazrat Abu Bakrą ir tarė: „Manau, kad tu iš Mekos“. Chazrat Abu Bakras atsakė: „Taip, iš ten“, ir tarp jų įvyko toks pokalbis:

– Ar tu iš kuraišų?

– Taip!

– Iš Banu Tamim?

– Taip!

– Liko dar vienas ženklas. – Koks?

– Parodyk man savo pilvą, kad pamatyčiau.

– Koks tavo tikslas? Pasakyk man.

– Knygose skaičiau, kad Mekoje ateis Pranašas. Du žmonės Jam padės. Vienas iš jų jaunas, kitas – senas. Jaunasis palengvins daugybę sunkumų ir atitolins daugybę nelaimių. Senasis yra šviesios odos, liauno liemens ir turi juodą apgamą ant pilvo. Manau, kad tas žmogus esi tu. Parodyk man savo pilvą, kad pamatyčiau.

„Jis (Muchammedas alaihis-salam) nekalba iš Savo paties noro. Jo žodžiai – ne kas kita kaip Jam skelbiamas ir mokomas apreiškimas“ An-Nadžm: 3–4

Tada Chazrat Abu Bakras parodė savo palaimintąjį pilvą, ir senolis, pamatęs juodą apgamą virš bambos, tarė: „Prisiekiu Allahu, tai tu!“, ir davė jam daug gerų patarimų. Kai Chazrat Abu Bakras baigė savo reikalus, jis nuėjo pas senolį atsisveikinti ir paprašė jo padeklamuoti kelias eilutes apie mūsų Pranašą. Tada senolis padeklamavo dvylika beitų (dvieilių), o Chazrat Abu Bakras juos išmoko atmintinai.

Kai Chazrat Abu Bakras grįžo iš kelionės į Meką, kai kurie kuraišų didžiūnai, tokie kaip Ukba ibn Abi Muaitas, Šaiba, Abu Džahlis ir Abu al-Buchtaris, atėjo jo aplankyti į namus. Chazrat Abu Bakras jų paklausė: „Ar pas jus kas nors nutiko?“ Jie atsakė: „Ar gali nutikti kas nors keisčiau už tai? Abu Talibo našlaitis tvirtina esąs Pranašas ir sako mums, kad mes ir mūsų tėvai bei protėviai sekame klaidinga religija. Jei ne tu, nebūtume Jo palikę gyvo iki šiol. Tu esi geras Jo draugas; sutvarkyk šį reikalą tu“.

Chazrat Abu Bakras juos išsiuntė ir sužinojo, kad mūsų Valdovas Pranašas yra Chazrat Chadidžos namuose. Jis nuėjo ten ir pasibeldė į duris. Kai mūsų Valdovas Pranašas jį priėmė, jis paklausė: „O Muchammedai! Ką apie Tave kalba?“ Mūsų Valdovas Pranašas atsakė: „Aš esu Aukščiausiojo Allaho Pranašas. Esu pasiųstas pas tave ir pas visus žmones. Įtikėk, kad pelnytum Aukščiausiojo Allaho palankumą ir apsaugotum save nuo Pragaro“.

Kai Chazrat Abu Bakras paklausė: „Koks to įrodymas?“, Kilniausiasis Pasiuntinys atsakė: „Įrodymas – tai, ką papasakojo senolis, kurį matei Jemene“. Chazrat Abu Bakras tarė: „Jemene mačiau daug senų ir jaunų vyrų“. Mūsų Valdovas Pranašas atsakė: „Tas senolis, kuris patikėjo tau dvylika beitų ir siuntė juos man“, ir padeklamavo visus dvylika beitų. Kai Chazrat Abu Bakras paklausė: „Kas Tau tai pasakė?“, mūsų Pranašas atsakė: „Angelas, kuris atnešdavo žinias Pranašams prieš mane“. Vos tik mūsų Pranašas tai pasakė, Chazrat Abu Bakras paprašė Jo palaimintosios rankos, suėmė ją ir tapo musulmonu, tardamas: „Ašhadu an la ilaha illallah va ašhadu anna Muchammadan abduhu va rasuluhu“.15 Su dideliu džiaugsmu, kurį jautė pirmą kartą gyvenime, Chazrat Abu Bakras grįžo namo kaip musulmonas. Hadise šarif taip pat paskelbta: „Kiekvienas, kuriam pasiūliau tikėjimą, susiraukdavo ir žiūrėdavo abejodamas. Tik Abu Bakras as-Sidikas nė akimirkos nedvejojo ir nedelsė priimti tikėjimo“.

Vieną dieną Chazrat Alis pamatė mūsų Valdovą Pranašą ir mūsų motiną Chazrat Chadidžą, atliekančius namazą. Tuomet jam buvo dešimt ar dvylika metų. Po namazo jis paklausė: „Kas tai?“ Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) tarė: „Tai Allaho Aukščiausiojo religija. Kviečiu tave į šią religiją. Allahas Aukščiausiasis yra Vienas. Jis neturi bendrininko. Kviečiu tave tikėti Allahu, kuris yra Vienas ir neturi nei lygaus, nei bendrininko…“ Chazrat Alis tarė: „Pirmiausia leisk man pasitarti su tėvu“. Allaho Pasiuntinys jam tarė: „Jei nepriimsi islamo, niekam nepasakok šios paslapties!“ Kitą rytą Chazrat Alis atėjo pas Allaho Pasiuntinį ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Išmokyk mane islamo!“, ir tapo musulmonu.16

Chazrat Alis musulmonu tapo trečias. Jo pasiaukojimas dėl mūsų Valdovo, Kilniausiojo Pasiuntinio, ir tai, kad jis mūsų Pranašą iškėlė aukščiau savęs, verti didžiausios pagyros.

Zaidas ibn Charisa buvo vienas pirmųjų įtikėjusiųjų. Jis pelnė garbę būti ketvirtuoju musulmonu po Chazrat Chadidžos, Chazrat Abu Bakro ir Chazrat Alio, o tarp išlaisvintų vergų – pirmuoju musulmonu. Kartu su juo musulmone tapo ir jo žmona Um Aiman.17

Tapęs musulmonu, Chazrat Abu Bakras tuoj pat nuėjo pas draugus, kuriuos labai mylėjo. Jis įtikino ir juos tapti musulmonais. Žymiausi iš jų buvo tokie aukšto rango Ashabai al-kiram, kurie buvo ir savo tautos didžiūnai, kaip Usmanas ibn Afanas, Talcha ibn Ubaidula, Zubairas ibn Avamas, Abdurachmanas ibn Aufas ir Sadas ibn Abi Vakasas.18 Šie aštuoni žmonės, tapę musulmonais po mūsų motinos Chazrat Chadidžos, vadinami Sabikun al-Islam, t. y. pirmaisiais musulmonais. Chazrat Usmanas taip pasakoja apie tai, kaip tapo musulmonu: „Turėjau tetą iš motinos pusės, kuri buvo žynė. Vieną dieną ją aplankiau. Ji man tarė: ‚Tau bus lemta palaiminga žmona. Prieš ją tu nebūsi turėjęs jokios žmonos, o ji prieš tave nebus turėjusi jokio vyro. Ji bus graži, pamaldi moteris ir didžio Pranašo duktė‘.

Mane apstulbino mano tetos žodžiai. Ji vėl man tarė: ‚Atėjo Pranašas. Jam iš dangaus nusileido apreiškimas‘. Aš tariau: ‚O mano teta! Tokios paslapties mieste niekas niekada negirdėjo. Tad pasakyk šį žodį aiškiai‘. Tada mano teta tarė: ‚Pranašystė atėjo Muchammedui ibn Abdula. Jis kviečia žmones į religiją. Netrukus pasaulis bus nušviestas Jo religija, o tiems, kurie priešinsis, bus nukirstos galvos‘.

Mano tetos žodžiai man padarė didelį įspūdį. Neradau sau vietos. Tarp Chazrat Abu Bakro ir manęs buvo didelė draugystė; mes niekada nesiskirdavome. Po dviejų dienų nuėjau pas Chazrat Abu Bakrą aptarti šio reikalo. Kai papasakojau jam, ką sakė mano teta, jis man tarė: ‚O Usmanai! Tu esi protingas žmogus. Kaip keli akmenys, kurie nei mato, nei girdi ir kurie niekam negali nei padėti, nei pakenkti, gali būti verti dievystės?‘ Aš atsakiau: ‚Tu teisus. Mano tetos žodžiai – tiesa‘“.

Paaiškinęs Chazrat Usmanui islamą, Chazrat Abu Bakras nuvedė jį pas Rasulus-sakalain, t. y. žmonių ir džinų Pranašą, mūsų Valdovą. Mūsų mylimas Pranašas tarė Chazrat Usmanui: „O Usmanai! Aukščiausiasis Allahas kviečia tave būti svečiu Rojuje. Priimk šį kvietimą. Aš esu pasiųstas visiems žmonėms kaip vedlys į teisingą kelią“. Chazrat Usmanas, sužavėtas kilnios Allaho Pasiuntinio būties ir žodžių, kuriuos Jis tarė šypsodamasis, su dideliu užsidegimu ir atsidavimu tapo musulmonu, tardamas: „Ašhadu an la ilaha illallah va ašhadu anna Muchammadan abduhu va rasuluhu“.

Pirmuosius trejus Savo pranašystės metus mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, kvietė žmones į islamą slapta. Žmonės tapdavo musulmonais pamažu, po vieną ar po du. Per šį laiką musulmonų skaičius pasiekė vos trisdešimt. Jie atlikdavo savo ibadatus namuose ir slapta skaitydavo bei mokydavosi atmintinai apreikštus Kilniojo Korano ajatus al-karima.

„Sabikun al-Islam, t. y. pirmieji musulmonai, yra Abu Bakras as-Sidikas, Alis ibn Abi Talibas, Zaidas ibn Charisa, Usmanas ibn Afanas, Abdurachmanas ibn Aufas, Sadas ibn Abi Vakasas, Zubairas ibn Avamas ir Talcha ibn Ubaidula“ (radijallahu anhum adžmain)

Artimųjų giminaičių kvietimas

Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, pradėjo kviesti žmones į islamą po to, kai buvo apreikšta Mudasir sūra. Šį kvietimą Jis vykdė slapta. Po kurio laiko buvo apreikštas Šuara sūros 214-asis ajatas, prasme: „Kviesk Savo artimuosius giminaičius į tikrąją religiją, perspėdamas juos Allaho Aukščiausiojo bausme“.19 Po to mūsų Valdovas Pranašas Muchammedas alaihis-salam pasiuntė Chazrat Alį pakviesti Savo giminaičių į religiją ir surinko juos visus Abu Talibo namuose. Jis padėjo prieš juos lėkštę maisto ir dubenį pieno, kurių būtų užtekę tik vienam žmogui. Pirmiausia Jis pats pradėjo valgyti, ištaręs Basmalą, o paskui tarė atėjusiems giminaičiams: „Prašom“. Atėjusiųjų buvo keturiasdešimt žmonių. Vis dėlto visi pasisotino maistu, ir jo nė kiek nesumažėjo. Atėjusieji buvo apstulbinti šio stebuklo. Po valgio mūsų Valdovas Pranašas ketino pradėti kalbą, kad pakviestų Savo giminaičius į islamą. Tada Jo dėdė Abu Lahabas priešiškai tarė: „Niekada nematėme tokių kerų. Jūsų giminaitis jus visus užbūrė kerais. O mano brolio sūnau! Niekada nemačiau nieko, kas būtų atnešęs tiek blogio ir nelaimių kaip Tu“, ir toliau kalbėjo įžeidinėdamas.

Tada mūsų Pranašas tarė Abu Lahabui: „Tu man padarei tiek blogo, kiek negalėtų padaryti net kuraišai ir visos arabų gentys!“ Jie išsiskirstė, nė vienam iš jų netapus musulmonu. Netrukus po šio įvykio Jis vėl sukvietė Savo giminaičius. Chazrat Alis vėl juos visus pakvietė.

Kaip ir praėjusį kartą, prieš juos buvo padėta maisto. Po valgio mūsų Valdovas Pranašas atsistojo ir tarė: „Šlovė priklauso tik Allahui Aukščiausiajam. Pagalbos prašau tik iš Jo. Aš tikiu Juo ir pasikliauju Juo. Be jokios abejonės žinau ir skelbiu, kad nėra kito dievo, tik Allahas Aukščiausiasis; Jis yra Vienas. Jis neturi nei lygaus, nei bendrininko“. Paskui Jis tęsė: „Aš niekada jums nemeluoju, aš skelbiu jums tiesą… Kviečiu jus tikėti Allahu Aukščiausiuoju, kuris yra Vienas ir be kurio nėra kito dievo. Aš esu Jo Pranašas, kurį Jis pasiuntė jums ir visai žmonijai. Prisiekiu Allahu, jūs mirsite taip, kaip užmiegate, ir būsite prikelti taip, kaip pabundate iš miego, ir turėsite atsiskaityti už viską, ką padarėte; už savo gerus darbus gausite atlygį, o už blogus – bausmę. Ir tai yra arba amžinai likti Rojuje, arba amžinai likti Pragare. Jūs esate pirmieji iš žmonių, kuriuos perspėju apie achirato (amžinojo pasaulio) bausmę“.

Išklausęs šiuos žodžius, Abu Talibas tarė: „O mano garbingasis sūnėne! Nežinau nieko vertingesnio už pagalbą Tau. Priėmėme Tavo patarimus ir iš širdies patvirtiname Tavo žodžius. Čia dabar susirinkę – Tavo senelio Abdulmutalibo vaikai. Ir aš tikrai esu vienas iš jų. Į tai, ko Tu nori, aš pirmasis iš mūsų skubėsiu. Pažadu nė akimirkai nesiliauti stovėti šalia Tavęs ir Tave ginti. Tęsk tai, kas Tau įsakyta. Tačiau dėl savo senosios religijos palikimo – neradau savo nafso (savojo ego) nusiteikusio man paklusti“.

Išskyrus Abu Lahabą, ten buvę giminaičiai ir dėdės kalbėjo švelniai. Tačiau Abu Lahabas įžūliai kalbėjo ir svaidėsi grasinimais: „O Abdulmutalibo sūnūs! Sustabdykite Jį, kol kiti nesučiupo Jo už rankos ir nesustabdė. Jei šiandien priimsite tai, ką Jis sako, būsite pažeminti ir išjuokti. Jei mėginsite Jį ginti, visi būsite nužudyti…“ Atsakydama Abu Lahabui, mūsų Valdovo Pranašo teta tarė: „O mano broli! Ar tau dera palikti mano brolio sūnų ir Jo religiją be pagalbos? Prisiekiu Allahu, šiandien gyvenantys mokslininkai skelbia, kad iš Abdulmutalibo giminės ateis Pranašas. Štai šis Pranašas – tai Jis“.

Po šių žodžių Abu Lahabas tęsė savo bjaurią kalbą. Abu Talibas supyko ant Abu Lahabo ir tarė: „Tu, baily! Prisiekiu Allahu, kol esame gyvi, esame Jo pagalbininkai ir gynėjai“. Jis atsigręžė į Muchammedą alaihis-salam ir tarė: „O mano brolio sūnau! Pranešk mums, kada norėsi kviesti žmones tikėti Tavo Viešpačiu; tada apsiginkluosime ir stosime kartu su Tavimi“. Tada mūsų Valdovas Fachr al-kainat vėl prabilo ir tarė: „O Abdulmutalibo sūnūs! Prisiekiu Allahu, tarp arabų nėra nė vieno, kuris būtų atnešęs savo tautai ką nors geresnio ir naudingesnio jų šiam pasauliui ir achiratui už tai, ką atnešiau jums aš (t. y. šią religiją). Kviečiu jus ištarti du žodžius, kurie lengvi liežuviui ir sunkūs svarstyklėse. Tai – kad paliudytumėte, jog nėra kito dievo, tik Allahas, ir kad aš esu Jo tarnas ir Pasiuntinys. Allahas Aukščiausiasis įsakė man kviesti jus į tai. Tad kuris iš jūsų priims mano kvietimą ir taps mano pagalbininku šiame kelyje?“ Niekas nieko nesakė. Visi nuleido galvas. Mūsų Valdovas Pranašas pakartojo Savo žodžius tris kartus. Kiekvieną kartą atsistodavo Chazrat Alis. Trečią kartą jis tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Nors esu jauniausias iš jų, aš būsiu Tavo pagalbininkas“. Tada mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, paėmė Chazrat Alį už rankos.

Kiti išsiskirstė apstulbę. Allaho Aukščiausiojo Chabibą labai nuliūdino tokia Jo giminaičių laikysena.

Tačiau nenuleisdamas rankų Jis toliau juos kvietė, kad jie išsigelbėtų nuo Pragaro ir pasiektų laimę.

Ketvirtaisiais metais po Bisos buvo apreikštas Chidžr sūros 94-asis ajatas. Kai buvo apreikštas dieviškasis įsakymas, prasme: „(O Mano Chabibe!) Atvirai skelbk tai, kas Tau įsakyta (įsakymus ir draudimus). Nusigręžk nuo daugdievių! Nekreipk dėmesio į jų žodžius!“ – mūsų mylimas Pranašas ėmė atvirai kviesti mekiečius į islamą. Vieną dieną Jis užlipo ant Safos kalvos ir tarė: „O kuraišai! Susirinkite čia ir klausykite mano žodžių!“ Susirinkus gentims, mūsų Pranašas tarė: „O mano tauta! Ar kada nors esate girdėję iš manęs melą?“ Visi vienu balsu atsakė: „Ne, negirdėjome“. Mūsų Pranašas tarė: „Allahas Aukščiausiasis suteikė man pranašystę ir pasiuntė mane kaip Pranašą pas jus“. Tada Jis perskaitė Araf sūros 158-ąjį ajatą, prasme: „(O Mano Chabibe!) Sakyk jiems: ‚O žmonės! Aš esu Allaho Aukščiausiojo, žemės ir dangų Savininko, Pasiuntinys, siųstas jums visiems. Tai Jis leidžia mirti viskam, kas gyva, ir duoda gyvybę. Nėra kito dievo (verto garbinimo), tik Jis‘“. Jo dėdė Abu Lahabas, buvęs tarp klausytojų, atkakliai laikydamasis kufro (netikėjimo), piktai sušuko: „Mano brolio sūnus išprotėjo! Neklausykite žodžių to, kuris negarbina mūsų stabų ir paliko mūsų religiją!“ Ten buvusieji išsiskirstė, ir niekas neįtikėjo. Nors jie žinojo, kad mūsų Valdovas Pranašas yra tiesakalbis ir kilnios dorovės, jie nusigręžė ir tapo Jo priešais.

„Kviesk Savo artimuosius giminaičius į tikrąją religiją, perspėdamas juos Allaho Aukščiausiojo bausme“ Aš-Šuara: 214

Kitą dieną mūsų Pranašas, paklusdamas Allaho Aukščiausiojo įsakymui: „Atvirai skelbk tai, kas Tau įsakyta (įsakymus ir draudimus)“, vėl užlipo ant Safos kalvos. Aukštu ir galingu balsu Jis šaukė žmonėms: „Ja sabachach! Ateikite čia, susirinkite; turiu jums svarbią žinią!“20 Išgirdusios šį kvietimą, gentys subėgo ir susirinko. Jos laukė apstulbusios ir smalsios. Tie, kurie neatėjo, pasiuntė savo žmones sužinoti, kodėl susirinkta. Dalis atėjusiųjų ėmė klausinėti: „O Muchammedai al-Aminai (patikimasis Muchammedai)! Kodėl mus čia surinkai? Ką nori mums pranešti?“ Tada mūsų Pranašas pradėjo kalbą žodžiais: „O kuraišų gentys!“ Visi Jo klausėsi su dideliu dėmesiu. Jis tęsė: „Mano ir jūsų padėtis panaši į padėtį žmogaus, kuris, pamatęs priešą, bėga perspėti savo šeimos ir, bijodamas, kad priešas nepasiektų šeimos anksčiau už jį ir jai nepakenktų, šaukia: Ja sabachach! (Mus apsupo priešas! Atėjo rytas. Tuoj pat ruoškitės kovai!) O kuraišai! Jei jums pasakyčiau, kad už šio kalno stovi priešų kariuomenė, pasirengusi jus užpulti, ar jūs manimi patikėtumėte?“ Jie atsakė: „Taip, patikėtume. Nes iki šiol iš Tavęs nematėme nieko kito, tik tiesą. Niekada nematėme, kad Tu meluotum!“

Tada Jis išvardijo visas kuraišų gentis: „O Hašimo sūnūs! O Abdulmanafo sūnūs! O Abdulmutalibo sūnūs!“ ir tarė: „Aš esu tas, kuris jus perspėja apie sunkią bausmę, kuri tikrai ateis. Allahas Aukščiausiasis įsakė man perspėti savo artimiausius giminaičius apie achirato bausmę. Kviečiu jus įtikėti, tardami: La ilaha illallahu vachdahu la šarika lah (Allahas yra Vienas, nėra kito dievo, tik Jis). O aš esu Jo tarnas ir Pasiuntinys. Jei tuo patikėsite, pateksite į Rojų. Kol netarsite ‚La ilaha illallah‘, aš negaliu jums duoti nei jokios naudos šiame pasaulyje, nei jokios dalies achirate“. Iš besiklausančių genčių Abu Lahabas tarė: „Ar dėl to mus surinkai?“, ir sviedė nuo žemės paimtą akmenį į mūsų mylimą Pranašą. Iš kitų tokio pasipriešinimo nebuvo; jie, tarpusavyje kalbėdami, išsiskirstė.21

Net jei padėtų saulę man į dešinę ranką!

Po šių kvietimų mūsų mylimas Pranašas skelbė islamą visur, kur tik pamatydavo žmogų ar žmonių grupę. Jis skelbė, kad tikrasis išsigelbėjimas įmanomas tik atsitraukiant nuo sekimo nafsu (ego), nuo žiaurumo, neteisybės ir visokių blogų darbų ir tikint Allahu Aukščiausiuoju. Tie, kurie sekė savo nafso norais ir geismais, kurie engė silpnuosius ir be saiko siautėjo, tam smarkiai priešinosi. Pamatę, kad visiems jų sugedusiems darbams bus padarytas galas, jie neigė tai, ką skelbė Muchammedas alaihis-salam. Jie tapo Jo ir tikinčiųjų priešais. Iš pradžių daugdieviai šaipėsi iš islamo. Paskui jie nusprendė sustiprinti spaudimą ir kankinimus. Jie norėjo palaužti tikinčiuosius ir užgesinti islamo kvietimą. Tarp jų vadų buvo Abu Džahlis, Utba, Šaiba, Abu Lahabas, Ukba ibn Abi Muaitas, Asas ibn Vailas, Asvadas ibn Mutalibas, Asvadas ibn Abdi Jagusas, Validas ibn Mugira…

Vieną dieną Utba, Šaiba ir Abu Džahlis tarė Abu Talibui: „Tu esi mūsų vyresnysis. Mes visada tave gerbiame ir rodome tau pagarbą. Dabar tavo brolio sūnus įkūrė naują religiją. Jis plūsta mūsų stabus ir kaltina mus kufru. Pamokyk Jį. Priversk Jį liautis. Jei Jis nesiliaus, mes žinome, kaip Jo atsikratyti…“

Abu Talibas juos nuramino ir išsiuntė atgal. Šį įvykį jis nuslėpė nuo mūsų Pranašo, kad Jis neliūdėtų. Po kurio laiko daugdieviai vėl susirinko ir atėjo pas Abu Talibą. Jie tarė: „Jau buvome pas tave ir papasakojome, kaip yra. Tu nekreipei dėmesio į mūsų žodžius. Jis ir toliau tebeniekina mūsų stabus. Dabar mūsų kantrybė išseko. Kovosime su jumis abiem iki paskutinio kraujo lašo. Mekoje turės žūti arba Jis, arba mes“. Abu Talibas mėgino juos nuraminti, bet jie atkakliai laikėsi savo.22

Abu Talibas nenorėjo nei to, kad mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, būtų įskaudintas, nei to, kad tarp Jo ir Jo tautos kiltų priešiškumas. Jis atėjo pas mūsų Pranašą ir tarė: „O Muchammedai! Visa tauta susivienijo prieš Tave ir atėjo pas mane skųstis. Priešiškumas tarp giminaičių nėra geras dalykas. Jie nori, kad Tu nevadintum jų netikinčiaisiais ir nepeiktum jų, sakydamas, kad jie eina klaidingu keliu“. Tada mūsų Valdovas Chabib al-akram tarė:

„O mano dėde! Žinok: net jei jie įdėtų saulę man į dešinę ranką, o mėnulį – į kairę (t. y. kad ir ką jie žadėtų), aš niekada neatsisakysiu šios religijos ir jos skelbimo žmonėms. Arba Allahas Aukščiausiasis paskleis šią religiją po visą pasaulį ir mano užduotis bus atlikta, arba aš paaukosiu savo gyvybę šiame kelyje“. Tada Jis atsistojo. Jo palaimintosios akys buvo pilnos ašarų.

Pamatęs, kad mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, nuliūdo, Abu Talibas pasigailėjo to, ką buvo pasakęs, apkabino Jį ir tarė: „O mano brolio sūnau! Eik toliau savo keliu, daryk, ką nori. Kol būsiu gyvas, aš Tave saugosiu“.23

Kai dešimt žymiausių daugdievių suprato, kad Abu Talibas globoja Chazrat Muchammedą, jie pasiėmė su savimi Umarą ibn Validas ir nuėjo pas Abu Talibą. Jie pateikė pasiūlymą, kurio buvo neįmanoma priimti: „O Abu Talibai! Žinai, kad šis Umara yra gražiausias, stipriausias ir doriausias iš Mekos jaunuolių. Be to, jis – poetas. Atiduokime jį tau, kad galėtum jį naudoti savo reikalams. Mainais už Umarą atiduok mums Muchammedą, ir mes Jį nužudysime. Žmogus už žmogų! Ko dar nori?“ Abu Talibas įsiuto. Kai jis pasakė: „Pirma atiduokite man savo sūnus. Aš juos nužudysiu, o tada atiduosiu jums savo brolio sūnų“, daugdieviai suprato, koks rimtas reikalas, ir jam tarė: „Bet juk mūsų vaikai nedaro to, ką daro Jis…“ Abu Talibas atsakė: „Prisiekiu, kad mano brolio sūnus geresnis už visus jūsų vaikus. Vadinasi, jūs atiduosite man savo sūnų, kad jį maitinčiau, o patys pasiimsite mano brangųjį brolio sūnų ir Jį nužudysite! Net kupranugarė globoja tik savo jauniklį ir jo ilgisi. Tai visiškai neprotinga ir nelogiška. Dabar jau peržengtos visos ribos. Kas yra mano brangiojo Muchammedo (alaihis-salam) priešas, tas ir mano priešas. Žinokite tai ir darykite, ką galite!“24 Daugdieviai įniršę pakilo ir išėjo. Abu Talibas tuojau sukvietė Hašimo sūnus ir Abdulmutalibo sūnus. Jis papasakojo jiems, kaip yra, ir įtikino juos padėti mūsų mylimam Pranašui (sallallahu alaihi va sallam). Rankos, kurios pasikėsintų nužudyti Allaho Pasiuntinį, turėjo būti sulaužytos. Šiuo klausimu jie susivienijo prieš daugdievius. Tik Abu Lahabas prie jų neprisijungė. Abu Talibas jiems tarė: „O narsuoliai! Rytoj kiekvienas iš jūsų tepasijuosia kardą ir teseka paskui mane!“

„O mano dėde! Žinok: net jei jie įdėtų saulę man į dešinę ranką, o mėnulį – į kairę (t. y. kad ir ką jie žadėtų), aš niekada neatsisakysiu šios religijos ir jos skelbimo žmonėms. Arba Allahas Aukščiausiasis paskleis šią religiją po visą pasaulį ir mano užduotis bus atlikta, arba aš paaukosiu savo gyvybę šiame kelyje“ Mūsų mylimas Pranašas Muchammedas alaihis-salam

Kitą dieną Abu Talibas nuėjo į mūsų Valdovo Pranašo namus. Kartu jie patraukė Charam aš-šarif link. Paskui juos sekė narsūs Hašimo sūnų jaunuoliai. Jie atėjo prie Kaabos ir atsistojo priešais daugdievius. Abu Talibas tarė daugdieviams: „O kuraišai! Girdėjau, kad nusprendėte nužudyti mano brolio sūnų. Ar žinote, kad šie jaunuoliai už manęs stovi uždėję ranką ant kardo ir nekantriai laukia mano ženklo? Prisiekiu: jei nužudysite Muchammedą, nepaliksiu gyvo nė vieno iš jūsų!..“ Paskui jis ėmė deklamuoti eiles, šlovinančias mūsų mylimą Pranašą. Ten buvę daugdieviai su Abu Džahliu priešakyje išsiskirstė.