KAI KURIOS MŪSŲ VALDOVO PRANAŠO ZAVAID SUNOS

Kokią didelę reikšmę mūsų Pranašas teikė švarai ir tvarkai

Mūsų Valdovas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) teikė didelę reikšmę švarai, tvarkai ir tvarkingumui. Jis mėgo viską pradėti nuo dešinės pusės ir atlikti Savo dešine ranka.6 Tik apsivalydamas po tualeto Jis naudodavo Savo kairę ranką.

Kiek įmanoma, viską Jis darydavo nelyginį kartų skaičių. Jis sakė: „Kas turi plaukus, teprižiūri juos gerai!“

Kartą, kai Pranašas buvo mečetėje, įėjo vyras su nesušukuotais plaukais ir barzda. Mūsų mylimas Pranašas tarė: „Nejaugi nėra rožių aliejaus jo plaukams priglostyti?“ – ir parodė jam ranka, kad jis tuoj pat išeitų ir susitvarkytų plaukus bei barzdą. Kai šis taip padarė ir sugrįžo, mūsų Pranašas tarė: „Kas geriau: kad kuris nors iš jūsų ateitų čia su tvarkingais plaukais ir barzda, kaip šis, ar su susivėlusiais plaukais ir barzda, kaip šėtonas?“

Net kelionėje Jis turėdavo su Savimi aliejaus buteliuką. Ištepęs plaukus aliejumi, Jis pirmiausia užsidėdavo ant galvos ploną audinio skiautę, o ant jos – Savo galvos apdangalą. Taip iš šalies nebuvo matyti, kad Jis naudojo aliejų. Mūsų Pranašas šukuodavo Savo barzdą du kartus per dieną.

Anasas ibn Malikas sakė: „Pasiuntinys alaihis-salam dažnai tepdavo Savo palaimintuosius plaukus rožių aliejumi ir šukuodavo Savo palaimintąją barzdą, sudrėkinęs ją vandeniu“.7 Mūsų Valdovas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) šiek tiek patrumpindavo Savo palaimintąją barzdą ir per ilgį, ir iš šonų. Prieš eidamas į penktadienio namazą, Jis pasikirpdavo ūsus ir nagus. Jis taip pat įsakė musulmonams trumpinti ūsus.

Kiekvieną kartą, pažvelgęs į veidrodį, mūsų Pranašas šlovindavo Allahą Aukščiausiąjį ir melsdavosi: „O mano Allahai! Kaip Tu gražiai sukūrei mano išvaizdą, taip padaryk gražų ir mano achlaką!“

Kiekvieną vakarą prieš eidamas gulti mūsų Pranašas tris kartus įsitepdavo akis surma. Į dešinę akį Jis įsitepdavo surmos tris kartus, o į kairę – du kartus. Jis sakė: „Tepkite akis surma! Nes ji suteikia akims spindesio ir padeda augti plaukams (blakstienoms)“.8

Islamo mokslininkai sako, kad vyrui leidžiama tepti akis surma gydymo tikslais, bet ne dėl puošmenos. Žodžių džamal (grožis) ir zinat (puošmena) negalima painioti.

Džamal reiškia pašalinti tai, kas negražu, išlaikyti savo orumą ir rodyti palaimas, kad būtų dėkojama Allahui Aukščiausiajam. Rodyti palaimas norint pasirodyti ir pasigirti – tai ne džamal, o kibras (arogancija). Allaho Pasiuntinys teikė didelę reikšmę misvako (natūralaus dantų šepetėlio iš arako medžio šakelių) naudojimui. Jis niekada su juo nesiskirdavo. Mūsų Pranašas sakė: „Naudokite misvaką iš arako medžio šakelės!“ Jis suteikia burnai malonų kvapą. Mūsų Pranašas sakė: „Tai ir mano suna, ir Pranašų, buvusių prieš mane, suna!“

Mūsų Pranašas sakė: „Jei tai nebūtų sunku mano ummai, būčiau įsakęs jiems naudoti misvaką prieš kiekvieną namazą!“9 „Primygtinai rekomenduoju jums naudoti misvaką!“

„Misvakas – burnos švara ir mano Viešpaties pasitenkinimas!“ Įėjęs į Savo namus, mūsų Pranašas pirmiausia išsivalydavo dantis misvaku. Jis neatsiguldavo miegoti, neturėdamas prie Savęs misvako, o pabudęs pirmiausia valydavosi dantis misvaku. Taip pat naktį atsikėlęs tahadžudo namazui (namazui, atliekamam praėjus dviem trečdaliams nakties), Jis išsivalydavo dantis misvaku.10 Mūsų motina Chazrat Aiša sakė: „Nebuvo nė vienos nakties ar dienos, kad Pranašas alaihis-salam, pamiegojęs ir pabudęs, prieš atlikdamas abdestą nebūtų panaudojęs misvako!“ Mirė mūsų mylimo Pranašo (sallallahu alaihi va sallam) sūnus Ibrahimas. Per laidotuves viena iš saulėje džiovintų molio plytų, dedamų į kapą, liko gulėti kreivai. Mūsų Pranašas įsikišo ir ją ištiesino. Jis paaiškino, kad kreivai gulinti molio plyta mirusiajam nei padeda, nei kenkia, bet Jis nemėgsta netvarkos.

Mūsų Valdovo Pranašo laimės namai

Kai mūsų Pranašas pasistatė Savo mečetę Medinoje, Jis liepė šalia mečetės pastatyti ir du kambarius iš saulėje džiovintų molio plytų ir uždengti juos datulių palmių kamienais ir šakomis. Statant Masdžid aš-šarif, buvo pastatyta po kambarį Aišai ir Saudai (radijallahu anhuma). Chazrat Aišos kambario durys žvelgė į kelią, vedantį į mečetę. Kambario, pastatyto Chazrat Saudai, durys žvelgė į Al Usman vartus, kurie buvo trečieji mečetės vartai. Mūsų Pranašui alaihis-salam vedant kitas žmonas, kambarių daugėjo, ir jų tapo devyni. Jie buvo pastatyti tarp Chazrat Aišos kambario ir kiblos. Kai kurie kambariai buvo iš saulėje džiovintų molio plytų, o kai kurie – iš akmens. Kai kurie buvo pastatyti iš datulių palmių šakų (Bagdado stiliumi), ištinkuoti molio skiediniu, o stogas buvo padarytas iš datulių palmių šakų. Chasanas ibn Abil Chasanas (radijallahu anhu) sako: „Kai buvau paauglys, įėjau į Allaho Pasiuntinio namus ir, ištiesęs ranką, galėjau pasiekti stogą. Allaho Pasiuntinio kambario stogas tebuvo austas plaukų audinys, ištemptas ant kiparisų ar kadagių kamieno“.

Pasak imamo al-Buchario, „Allaho Pasiuntinio namų durys neturėjo belstuko, ir į jas buvo beldžiama lanko galu“. Muchammedas ibn Hilalas ir Ata al-Chorasanis buvo matę mūsų Pranašo žmonų kambarius ir sakė, kad jie buvo pastatyti iš datulių palmių šakų ir kad vietoj durų juose kabėjo užuolaidos iš juodų plaukų. Pasak to, ką Davudas ibn Kaisas pats buvo matęs, kiekvieno kambario plotis nuo durų iki šoninių sienų buvo 6–7 zra11 (3–3,5 m), o vidinis gylis – apie 10 zra (4,8 m). (Viena zra – 48 cm.)

„Misvakas – burnos švara ir mano Viešpaties pasitenkinimas!“ Hadisas šarif

Tą dieną, kai Medinoje buvo perskaitytas kalifo Abdulmaliko raštas, kad mūsų Pranašo žmonų kambariai turi būti nusavinti ir prijungti prie mečetės, daugelis negalėjo sulaikyti ašarų, ir Medinos žmonės verkė kaip tą dieną, kai mirė mūsų Pranašas.12

Saidas ibn Musaijabas taip išreiškė savo liūdesį: „Prisiekiu Allahu, kaip norėčiau, kad jie būtų palikti tokie, kokie buvo! Tada Medinoje augantys jaunuoliai ir į Mediną iš kitur atvykstantys žmonės matytų, kuo Pasiuntinys alaihis-salam tenkinosi Savo gyvenime, ir žmonės nesiektų daug turėti ir tuo girtis“.

Mūsų Valdovo Pranašo elgesys namuose

Chazrat Chusainas pasakoja: „Paklausiau savo tėvo, ką mūsų Valdovas Pranašas veikdavo namuose. Mano tėvas papasakojo štai ką: įėjęs į Savo namus, mūsų Valdovas Pranašas padalydavo Savo laiką į tris dalis: ibadatui Allahui, šeimos reikalams ir Savo asmeniniams reikalams. Laiką, kurį skirdavo Sau, Jis padalydavo tarp Savęs ir žmonių. Tuo metu pas Jį įeidavo tik iškiliausieji sahabai. Per juos Jis perduodavo žmonėms religinius klausimus ir niekada nieko, kas buvo susiję su žmonėmis, nenuslėpdavo. Mūsų Valdovo Pranašo paprotys buvo padalyti laiką, priklausantį Jo ummai, dorybingiesiems pagal jų padėtį religijoje ir atitinkamai kviesti juos pas Save. Kai kurie iš jų turėdavo vieną reikalą, kiti du, o dar kiti – daugiau. Mūsų Valdovas Pranašas rūpindavosi jų religiniais reikalais, duodavo jiems reikiamus atsakymus į jų klausimus ir tada sakydavo: ‚Tie, kurie yra čia, teperduoda tai tiems, kurių čia nėra! Praneškite man apie poreikius tų, kurie patys negali ateiti ir išdėstyti savo poreikių. Nes iš tiesų Prisikėlimo dieną Allahas tvirtai pastatys ant Sirato tilto kojas to, kuris išdėsto poreikius to, kuris pats negali jų išdėstyti!’

Mūsų Valdovo Pranašo akivaizdoje nebuvo minima ir aptariama nieko kita. Jis ir Pats nieko kita iš nieko nepriimdavo. Tie, kurie įeidavo pas mūsų Valdovą Pranašą, įeidavo kaip žinojimo ieškotojai, o išeidavo kaip didūs mokslininkai, paragavę žinojimo džiaugsmo ir vedantys į jį kitus!“

Mūsų Valdovo Pranašo elgesys už namų

Chazrat Chusainas pasakoja: paklausiau savo tėvo, ką mūsų Valdovas Pranašas veikdavo už namų. Jis atsakė taip:

Už namų Pasaulių Valdovas nekalbėdavo. Jis kalbėdavo tik tada, kai Jo žodžiai būdavo naudingi musulmonams, suartindavo juos vieną su kitu ir pašalindavo tarp jų susiskaldymą ir šaltumą. Jis gerbdavo tą, kuris kiekvienoje gentyje turėjo geriausių savybių, ir paskirdavo jį tos genties valdytoju.13 Jis saugodavo žmones nuo blogų žmonių ir blogio, o Pats vengdavo patekti į tokias padėtis. Jis niekada niekam nepagailėdavo Savo šypsančio veido ir Savo gražaus būdo.

Kai nematydavo Savo Ashabų, Jis jų ieškodavo ir klausdavo, kas tarp jų atsitiko. Jis girdavo ir stiprindavo gėrį, o blogį peikdavo ir silpnindavo. Viskas, ką Jis darė, buvo saikinga ir be prieštaravimų. Bijodamas, kad musulmonai nepapultų į užmarštį, Jis niekada neliaudavo jų perspėti. Visos Jo būsenos buvo tolygios ir pastovios. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, turėjo tobulą gebėjimą ibadatui ir paklusnumui. Jis niekada nepažeisdavo teisės ir niekada neapleisdavo jos vykdymo. Tie, kurie buvo Jam artimi, buvo geriausi iš žmonių.

Jo akyse iškiliausias iš Jo Ashabų buvo tas, kuris duodavo plačiausius patarimus, o aukščiausios padėties – tas, kuris geriausiai padėdavo stokojantiems ir darydavo jiems gera. Pasaulių Valdovas nei atsisėsdavo, nei atsikeldavo neištaręs Allaho vardo.

Jis niekada nepasilikdavo Sau tam tikros vietos susirinkime ir draudė taip daryti. Kiekvieną kartą, kai ateidavo pas susėdusių žmonių būrį, Jis niekada nesėsdavo į garbingiausią vietą. Jis verčiau atsisėsdavo susirinkimo gale ir įsakė musulmonams daryti taip pat.

Kiekvienam iš sėdinčiųjų su Juo Jis duodavo jo dalį ir rodydavo jiems tokią pagarbą, kad kiekvienas iš jų manydavo, jog Allaho Pasiuntinio akyse niekas nėra vertingesnis už jį patį. Jis kantriai pakęsdavo viską iš tų, kurie sėdėdavo su Juo arba ateidavo su savo reikalais, kol jie išeidavo.14

Kai kas nors Jo ko nors prašydavo, Jis neatmesdavo prašymo; arba duodavo tai, ko prašė, arba išleisdavo jį švelniais ir maloniais žodžiais. Jo graži dorovė buvo tokia plati, kad apėmė visus žmones. Jis tapo jiems gailestingu tėvu. Teisių atžvilgiu Jo akyse visi buvo lygūs. Mūsų Valdovo Pranašo susirinkimas buvo žinojimo, drovumo, kantrybės ir pasitikėjimo susirinkimas.

Jo akivaizdoje niekas nekeldavo balso, niekas nieko nekaltindavo ir niekas neatskleisdavo kitų klaidų ar trūkumų. Visi, dalyvavę Pasaulių Valdovo susirinkime, buvo lygiaverčiai; jų pranašumas vienas prieš kitą buvo tik takva (laikymasis atokiai nuo to, kas charam). Jie visi buvo nuolankūs. Jie gerbdavo vyresniuosius, o jaunesniesiems rodydavo užuojautą ir gailestingumą. Stokojančiuosius jie iškeldavo pirmiau už kitus ir stengdavosi patenkinti jų poreikius. Jie saugodavo svetimšalius ir toli nuo namų esančius žmones ir jais rūpindavosi. Mūsų Valdovas Pranašas visada buvo šypsantis ir švelnaus būdo. Jis buvo labai globėjiškas ir atlaidus. Jis nebuvo kietaširdis. Jis niekada su niekuo nesiginčydavo. Jis niekada nešaukdavo ir nerėkdavo ir niekada nesakydavo bjaurių žodžių. Jis niekada niekam nepriekaištaudavo. Jis nebuvo šykštus. Į tai, kas Jam nepatiko, Jis pro pirštus žiūrėdavo. Jis neatimdavo vilties iš to, kuris tikėjosi, ir neparodydavo Savo nepasitenkinimo kuo nors.

Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, laikėsi atokiai nuo trijų dalykų:

- nuo ginčų su žmonėmis,

- nuo daugžodžiavimo,

„Aš nevalgau, į ką nors atsirėmęs“ Hadisas šarif

- nuo užsiėmimo nenaudingais ir tuščiais dalykais.

Trijuose dalykuose Jis palikdavo žmones ramybėje:

- Jis niekada nieko nepeikdavo ir niekam nepriekaištaudavo – nei į akis, nei už akių.

- Jis niekada neieškodavo kitų gėdingų darbų ar klaidų.

- Jis niekada niekam nesakydavo nieko, kas jam neteiktų savabo ir nebūtų naudinga.

Kai mūsų Valdovas Pranašas kalbėdavo, Jo akivaizdoje esantieji sėdėdavo tylūs ir nejudrūs, tarsi jiems ant galvų būtų nutūpę paukščiai, kol Jis baigdavo kalbėti; tik tada jie pasakydavo, ką turėjo pasakyti, tačiau Jo akivaizdoje jie niekada nesiginčydavo ir nesivaržydavo. Kai kas nors kalbėdavo su mūsų Valdovu, Allaho Pasiuntiniu, kiti dalyvaujantieji tylėdavo, kol tas baigdavo kalbėti. Mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, akyse nebuvo jokio skirtumo tarp tų, kurie kalbėdavo pirmi, ir tų, kurie kalbėdavo paskutiniai. Jei Jo akivaizdoje esantieji iš ko nors juokdavosi, juokdavosi ir Jis. Jei jie kuo nors stebėdavosi, stebėdavosi tuo ir Jis. Jis pakęsdavo pas Save atėjusių svetimšalių ir keliautojų žodžių bei klausimų nemandagumą ir šiurkštumą, kad Jo Ashabai elgtųsi taip, kaip Jis. Mūsų Valdovas Pranašas sakė: „Kai pamatysite stokojantį, prašantį to, ko jam reikia, padėkite jam gauti tai, ko jam reikia!“

Mūsų Valdovas Pranašas nepriimdavo tiesos neatitinkančių pagyrų. Jis niekada nepertraukdavo niekieno kalbos, nebent tas pažeisdavo kieno nors teisę. Kai kas nors pažeisdavo kito teisę, Jis jį pertraukdavo ir jam tai uždrausdavo arba atsikeldavo ir palikdavo susirinkimą. Pasaulių Valdovo tyla rėmėsi keturiais dalykais: hilmu (švelnumu, romumu, saikingumu), hazaru (atsargumu), takdiru (vertinimu) ir tafakuru (apmąstymu savo nuodėmių ir savo aplinkos bei pamokų sėmimusi iš to, ką sukūrė Allahas Aukščiausiasis). Jo takdiras pasireiškė tuo, kad Jis į visus žmones žiūrėjo ir visų klausėsi vienodai. Jo tafakuras pasireiškė tuo, kad Jis apmąstydavo šio pasaulio ir achirato reikalus.

Jis buvo sutelkęs Savyje hilmą ir kantrybę. Niekas šiame pasaulyje niekada Jo nesupykdydavo. Kalbant apie hazarą, Jame buvo sutelktos keturios savybės:

- Jis rinkdavosi tai, kas geriausia, kad tuo būtų sekama.

- Jis palikdavo tai, kas bjauru, kad nuo to būtų laikomasi atokiai.

- Savo įžvalgą Jis skyrė tam, kas buvo naudinga Jo ummai.

- Visą Savo uolumą Jis skyrė tam, kas teiktų Jo ummai laimę šiame pasaulyje ir achirate.

Niekada nebuvo taip, kad Pasaulių Valdovas kam nors pasakytų „ne“. Kai Jo prašydavo ko nors, ką Jis norėjo padaryti, Jis sakydavo: „Mielai!“, o kai Jo prašydavo ko nors, ko Jis nenorėjo daryti, Jis tylėdavo, ir iš Jo tylos buvo suprantama, kad Jis to daryti nenori. Jis stengėsi dėl visų laimės šiame pasaulyje ir achirate. Kai per vieną gazvą Jo paprašė pasimelsti, kad netikintieji būtų sunaikinti, Jis tarė:

„Aš nesu pasiųstas keikti ar kad žmonės kentėtų kančias. Aš esu pasiųstas daryti gera visiems ir kad žmonės rastų ramybę“.

Anbija sūros šimtas septintajame ajate paskelbta, prasme: „Mes pasiuntėme Tave kaip gailestingumą ir gėrį pasauliams“. Todėl Jis visada stengėsi dėl visų gerovės. Anasas ibn Malikas yra papasakojęs, kad, kai mūsų Valdovas Pranašas su kuo nors susitikdavo, Jis su juo atlikdavo musafachą15, ir kol tas žmogus neatitraukdavo savo rankos, mūsų Valdovas Pranašas taip pat neatitraukdavo Savo rankos; ir kol tas žmogus nenusukdavo savo veido, mūsų Valdovas Pranašas taip pat nenusukdavo nuo jo Savo veido.

Anasas ibn Malikas taip pat papasakojo: „Paklausėme mūsų Valdovo: ‚O Allaho Pasiuntiny! Ar turime vienas kitam nusilenkti?‘ Jis tarė: ‚Ne!’ Tada paklausėme: ‚Ar turime vienas kitą apkabinti?‘ Jis tarė: ‚Ne! Bet atlikite musafachą!’“16

Chazrat Bara ibn Azibas pasakoja, kad mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Kai du musulmonai susitinka, pasisveikina salamu ir atlieka musafachą, jiems atleidžiama dar prieš jiems išsiskiriant!“

Pasaulių Valdovas visada buvo susimąstęs. Jo tyla trukdavo ilgiau nei Jo kalba. Allaho Pasiuntinys be reikalo nekalbėdavo. Jis minėdavo Allaho vardą ir pradėdamas, ir baigdamas Savo žodžius.

Kalbėdamas Jis vartodavo trumpus ir turiningus žodžius. Allaho Pasiuntinio žodžiai visada būdavo teisingi ir tinkami. Kai Allaho Pasiuntinys kalbėdavo, Jis nevartodavo nei daugiau, nei mažiau žodžių, nei reikia. Jis niekada nieko neįžeisdavo ir niekada į nieką nežiūrėdavo iš aukšto.

Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, niekada nesupykdavo dėl šio pasaulio ar jo reikalų. Tačiau kai būdavo pažeidžiama teisė, niekas negalėdavo numalšinti Jo pykčio, kol teisė nebūdavo atkurta.

Jis niekada nesupykdavo ir nekeršydavo dėl Savęs Paties. Kai norėdavo į ką nors parodyti, Jis tai darydavo visa ranka, o ne vien pirštu. Kai stebėdavosi ir nustebdavo, Jis apversdavo ranką, tai yra: jei delnas buvo atsuktas į dangų, Jis atsukdavo jį į žemę, o jei buvo atsuktas į žemę, atsukdavo jį į dangų. Kalbėdamas Jis darydavo rankomis judesius; Jis plodavo Savo dešinės rankos delnu į kairės rankos nykščio vidinę pusę. Kai supykdavo, Jis tuoj pat nurimdavo ir pykčio neparodydavo. Kai būdavo linksmas ir džiugus, Jis užmerkdavo akis. Jo juokas daugių daugiausia būdavo šypsena. Kai Jis šypsodavosi, matydavosi Jo dantys tarsi perlai.17

Darydamas gerus darbus, Jis teikė pirmenybę pradžiai nuo dešinės,
Ar tai būtų abdestas, ar drabužiai, Jis skubėdavo tai daryti, tas dosnumo šaltinis.
Jis guldavo ant dešinio šono veidu į kiblą,
Su kiekvienu atodūsiu Jis vaikščiodavo nematomajame pasaulyje, tas dosnumo šaltinis.

„Kai du musulmonai susitinka, pasisveikina salamu ir atlieka musafachą, jiems atleidžiama dar prieš jiems išsiskiriant!“ Hadisas šarif

Jo patalas buvo odinis, taip pat ir pagalvė, prikimšta pluošto,
Naktį atsigulęs Jis miegodavo tik trumpai, tas budrus dosnumo šaltinis.
Jo akys miegodavo, bet Jo širdis budėdavo su Jo Bičiuliu,
Nuo amžių amžinųjų Jis buvo sužavėtas Jo grožio, tas dosnumo šaltinis.

Kaip mūsų Valdovas Pranašas guldavo ir miegodavo

Kai mūsų Valdovas Pranašas norėdavo miegoti Savo patale, Jis atsiguldavo ant dešiniojo šono, pasidėdavo dešinę ranką po dešiniuoju skruostu ir tada melsdavosi taip: „O mano Allahai! Atsidaviau Tau. Atgręžiau savo veidą į Tave. Pavedu savo reikalą Tau. Atremiu savo nugarą į Tave (pasitikiu Tavimi). Bijau Tavo bausmės ir viliuosi Tavo gailestingumo. Nėra kito prieglobsčio, tik Tavo gailestingumas, ir nėra nuo ko kito saugotis, tik nuo Tavo bausmės.

Tik Tavo gailestingume galima ieškoti prieglobsčio, ir tik Tavo gailestingumu galima išsigelbėti. Tikiu Tavo knyga, kurią Tu apreiškei, ir Tavo Pranašu, kurį Tu pasiuntei.

O mano Viešpatie! Tavo vardu atsigulu. Jei paimsi mano sielą ir ją sulaikysi, elkis su ja pagal Savo gailestingumą! Jei ją paleisi, saugok ją taip, kaip saugai Savo dievobaimingus tarnus!

O mano Allahai! Tavo vardu mirštu ir Tavo vardu esu prikeliamas. O Allahai, kuris mus maitini ir girdai, kuris patenkini visus mūsų poreikius ir duodi mums pastogę bei prieglobstį! Šlovinu Tave be galo daug kartų. Kiek yra tokių, kurie neturi nei kas patenkintų jų poreikius, nei kas duotų jiems pastogę! O mano Allahai! Apsaugok mane nuo Savo bausmės tą dieną, kai surinksi Savo tarnus prieš Savo akis! O mano Allahai! Tu esi Pirmasis! Nėra nieko, kas buvo prieš Tave! Tu esi Paskutinysis! Nėra nieko, kas bus po Tavęs! Tu esi Akivaizdusis! Nėra nieko kito, tik Tu!“

Pabudęs Jis melsdavosi taip: „Nėra kito dievo; esi tik Tu! Šlovinu Tave ir skelbiu Tave laisvą nuo bet kokio trūkumo. O mano Allahai! Prašau Tavęs atleisti mano nuodėmes ir prašau Tavo gailestingumo.

Šlovė Allahui, kuris po mirties vėl mus atgaivino. Prisikėlimo dieną mes sugrįšime pas Jį“.18 Paskui Jis melsdavosi, sakydamas: „O mano Allahai! Padaugink mano žinojimą! Neleisk mano širdžiai nukrypti po to, kai Tu man parodei teisingą kelią! Suteik man gailestingumo iš Savo kilniojo artumo! Nes Tu esi tas, kuris labiausiai atleidžia!“ Chazrat Bara ibn Azibas sakė: Pasaulių Valdovas man tarė:

„Kai eisi į vietą, kurioje miegosi, atlik abdestą taip, kaip atlieki jį prieš namazą! Tada atsigulk ant dešiniojo šono ir sakyk: ‚O mano Allahai! Atsidaviau Tau. Atgręžiau savo veidą į Tave. Pavedu savo reikalą Tau. Atremiu savo nugarą į Tave (pasitikiu Tavimi). Bijau Tavo bausmės ir viliuosi Tavo gailestingumo. Nėra kito prieglobsčio, tik Tavo gailestingumas, ir nėra nuo ko kito saugotis, tik nuo Tavo bausmės. Tik Tavo gailestingume galima ieškoti prieglobsčio, ir tik Tavo gailestingumu galima išsigelbėti. Tikiu Tavo knyga, kurią Tu apreiškei, ir Tavo Pranašu, kurį Tu pasiuntei‘. Jei tą naktį mirsi, mirsi pagal islamo fitratą. Kas tai pasako ir tą naktį miršta, miršta pagal islamo fitratą!“

Mūsų Valdovas Pranašas sakė: „Kai kuris nors iš jūsų naktį atsikelia iš patalo ir grįžta vėl atsigulti, tegul tris kartus išpurto patalą. Nes jis negali žinoti, kas atsitiko jam atsikėlus ir kas atėjo bei užėmė jo vietą patale“. Abdula ibn Tahfa (radijallahu anhu), vienas iš Ashab as-Sufa, papasakojo: „Kai ankstyvą rytmetį prieš aušrą miegojau mečetėje gulėdamas ant pilvo, tai yra veidu žemyn, kažkas palietė mane koja.

– ‚Kas čia?‘ – paklausė Jis.

– ‚Aš Abdula ibn Tahfa‘, – atsakiau.

Ir ką aš pamačiau? Tai buvo Pasaulių Valdovas! Tuoj pat susiėmiau.

– ‚Tai gulėjimo būdas, kurio kilnusis Allahas mažiausiai mėgsta!’ – tarė Jis“.19 Mūsų Valdovas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) niekada nežengdavo ant žemės be abdesto.

Niekada nebuvo matyta, kad mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, nueitų į tualetą ir po to neatliktų abdesto.

Mūsų Valdovo Pranašo eisena

Chazrat Hindas ibn Abi Hala papasakojo štai ką: „Kai Pasaulių Valdovas eidavo, Jis žvaliai keldavo kojas nuo žemės. Jis nesisupdavo į šonus. Jis žengdavo plačiais žingsniais ir šiek tiek palinkdavo į priekį, tarsi leistųsi nuo aukštos vietos, ir eidavo ramiai, oriai ir neskubėdamas.

Kai norėdavo pažvelgti į kurią nors pusę, Jis visu kūnu atsigręždavo ten. Jis nesidairydavo be tikslo.

Į žemę Jis žiūrėdavo ilgiau nei į dangų.

Kai žiūrėdavo į žemę, tai darydavo akies kampučiu. Jis eidavo už Savo sahabų.

Kai su kuo nors susitikdavo, Jis visada pirmas pasisveikindavo salamu“.

Chazrat Abu Huraira pasakoja štai ką: „Kalbant apie eiseną, niekada nemačiau nieko, kas eitų greičiau už Pasaulių Valdovą. Kai Jis eidavo, tarsi žemė susivyniodavo po Jo kojomis! Mums tekdavo įtempti visas jėgas ir skubėti iš paskutiniųjų, kad neatsiliktume nuo Jo. Tačiau Pasaulių Valdovas eidamas visiškai nesistengdavo“.20

Kaip mūsų Valdovas Pranašas sėdėdavo

Dažniausiai Jis sėdėdavo ant kelių. Taip pat pasakojama, kad Jis buvo matytas sėdintis kurfusa padėtimi, tai yra pritraukęs kelius ir apsikabinęs juos rankomis.21 Niekada nebuvo matyta, kad Jis ištiestų kojas į Savo susirinkime esančiuosius. Paprastai Jis sėdėdavo atsisukęs į kiblą. Dažnai Jis patiesdavo apsiaustą (abą) nuo Savo nugaros po pas Save atėjusiais svečiais ir sodindavo juos ant jo. Kartais Jis duodavo svečiams ir Savo paties pagalvėlę. Chanzala ibn Chizjamas sakė: „Kai nuėjau pas mūsų Valdovą Pranašą, mačiau Jį sėdintį sukryžiavusį kojas“. Džabiras ibn Samura papasakojo, kad mūsų Valdovas Pranašas, atlikęs rytinį namazą, sėdėdavo sukryžiavęs kojas Savo maldos vietoje, kol patekėdavo saulė.

„Puoškitės Allaho Aukščiausiojo achlaku!“ Hadisas šarif

Šaridas ibn Suvaidas sakė: „Visatos Valdovas užsuko pas mane. Tuo metu sėdėjau, kairę ranką atkišęs už nugaros ir atsirėmęs į vidinę delno pusę. Tada mūsų Valdovas Pranašas man tarė: ‚Ar sėdi taip, kaip sėdi tie, kurie užsitraukė Allaho Aukščiausiojo rūstybę (žydai)?’“ Abu Džuchaifa pasakoja: „Pasaulių Valdovas tarė: ‚Aš nevalgau, į ką nors atsirėmęs‘“.22

Jis sėdėdavo sukryžiavęs kojas, ar ant kelių, ar pritraukęs kelius,
Kupinas adabo buvo atvirai ir slapta, tas dosnumo šaltinis.
Jis valgydavo trimis pirštais ir su malonumu juos nulaižydavo,
Vandenį gerdavo trimis gurkšniais, tas dosnumo šaltinis.
Jis mėgo medų, chalvą, moliūgą, actą ir saridą, bet
Niekada nepasisotindavo miežine duona, tas dosnumo šaltinis.
Kartais Jis prisirišdavo prie pilvo akmenį, nes buvo alkanas,
Ir sakydavo: „Kad mano širdis nedrebėtų“, tas dosnumo šaltinis.
Jo laimės namuose ištisus mėnesius nebūdavo kuriama ugnis,
Kukliai Jis valgydavo datules ir granatus, tas dosnumo šaltinis.

Kaip mūsų Valdovas Pranašas valgydavo ir gerdavo

Mūsų Valdovas Pranašas sakė:

„Maisto palaima – atlikti abdestą prieš valgį ir nusiplauti rankas po valgio!“23

„Kas atsigula miegoti nenusiplovęs nuo rankų mėsos ar aliejaus kvapo ir riebalų ir paskui jį kas nors ištinka, tegul nekaltina nieko kito, tik save!“ „Maisto palaima – jo viduryje! Kai kuris nors iš jūsų valgo, tegul valgo ne iš indo vidurio, o nuo krašto, nes palaima nusileidžia į maisto vidurį!“ Mūsų motina Chazrat Aiša (radijallahu anha) papasakojo: „Pasaulių Valdovas tarė: ‚Kai kuris nors iš jūsų ruošiasi valgyti, tegul taria Bismillahirrachmanirrachim ir mini kilniojo Allaho vardą. Jei pamirštų tai ištarti prieš pradėdamas valgyti, tegul taria: Bismillahirrachmanirrachim už valgio pradžią ir pabaigą!’“24

Umaija ibn Machši yra papasakojęs: vienas vyras valgė netaręs Basmalos.

Mūsų Valdovas Pranašas pastebėjo, kad jis nebuvo taręs Basmalos. Jis tarė: „Tark Bismillahirrachmanirrachim už šio valgio pradžią ir pabaigą!“ Kai vyras ištarė „Bismillahirrachmanirrachim“, mūsų Valdovas Pranašas nusišypsojo ir tarė: „Šėtonas valgė kartu su tavimi. Kai paminėjai kilniojo Allaho vardą, šėtonas išvėmė viską, ką turėjo pilve!“

Abdula ibn Umaras yra papasakojęs, kad mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Kai kuris nors iš jūsų valgo, tegul valgo dešine ranka. O kai geria, tegul geria dešine ranka, nes šėtonas valgo savo kaire ranka ir geria savo kaire ranka!“25

Salama ibn Akva papasakojo savo tėvo žodžiais: kai mūsų Valdovas Pranašas pamatė, kad vienas Ašdžos genties vyras, vardu Busras ibn Rai al-Iras, Jo akivaizdoje valgo kaire ranka, Jis jam tarė: „Valgyk dešine ranka!“ Vyras pamelavo ir atsakė: „Negaliu, negaliu valgyti dešine ranka!“ Tada mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Tegul ir negalėsi! Valgyti dešine ranka jam trukdo tik išdidumas ir puikybė!“ Nuo tada tas vyras nebegalėjo pakelti rankos prie burnos!26 Mūsų Valdovas Pranašas sakydavo: „Galingasis ir Didingasis Allahas iš tiesų būna patenkintas Savo tarnu, kuris suvalgo tai, kas valgoma, ar išgeria tai, kas geriama, ir už tai Jį šlovina“.

Mūsų Valdovas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) sėdėdavo ant žemės ir valgydavo ant žemės. Jis sakydavo: „Aš sėdžiu taip, kaip sėdi vienas iš Allaho tarnų, ir valgau taip, kaip valgo vienas iš Allaho tarnų. Aš tik tarnas! Kas nusigręžia nuo mano sunos, tas ne iš manęs!“27

Umaras ibn Abi Salama pasakoja: „Vaikystėje augau globojamas Pasaulių Valdovo. Valgant mano ranka klaidžiodavo po visą indą. Pasaulių Valdovas man tarė: ‚Sūnau! Tark Basmalą. Valgyk dešine ranka! Valgyk tai, kas priešais tave!’28 Nuo tada visada valgydavau taip, kaip Jis buvo pasakęs“. Mūsų Valdovas Pranašas niekada nepaniekino jokio maisto ir niekada nepeikė jokio valgio. Jokio patiekalo Jis negirdavo dėl to, kad šis Jam patiko, ir nepeikdavo dėl to, kad nepatiko. Jei norėdavo kokio patiekalo, valgydavo, o jei nenorėdavo, palikdavo jį ir tylėdavo. Jis gerbdavo net mažiausią gėrybę ir niekada nepeikdavo nė vienos gėrybės. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, nesakydavo: „Padarykite tą, padarykite aną“. Jis valgydavo tai, kas buvo. Mūsų motina Chazrat Aiša papasakojo: mūsų Valdovas Pranašas ateidavo pas mane ir klausdavo: „Ar turi ko nors valgyti?“ Atsakydavau: „Ne!“ Tada Jis tardavo: „Tuomet aš pasninkauju!“29 Mūsų motina Chazrat Aiša pasakoja: „Nuo tada, kai mūsų Valdovas Pranašas atvyko į Mediną, iki pat Jo mirties Jo namiškiai niekada nesisotino kvietine duona tris naktis iš eilės.30 Dažniausiai jie valgydavo miežinę duoną ir datules, ir net tų nebūdavo daug. Mūsų Valdovo Pranašo skrandyje tą pačią dieną niekada nebūdavo dviejų rūšių maisto: kai Jis pasisotindavo datulėmis, nebesisotindavo duona, o kai pasisotindavo duona, nebesisotindavo datulėmis. Štai tai ir verčia mane verkti!“31

Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, mėgo chalvą ir medų, duonos saridą, datulių saridą ir daržovių patiekalus. Kai mūsų Valdovui atnešdavo ir pasiūlydavo pieno, Jis sakydavo: „Piene yra dvi palaimos“.32

„Kai kuris nors iš jūsų valgo, tegul valgo dešine ranka. Kai geria, tegul geria dešine ranka, nes šėtonas valgo ir geria kaire ranka!“ Hadisas šarif

Abdula ibn Abasas pasakoja: aš ir Chalidas ibn Validas kartu su Pasaulių Valdovu nuėjome į mano tetos Maimunos binti Charisas namus. Teta paklausė: „Ar pavaišinti jus pienu?“

Pasaulių Valdovas tarė: „Taip, mielai!“ Teta nuėjo ir atnešė dubenį pieno. Pasaulių Valdovas paėmė jį ir atsigėrė. Aš buvau mūsų Valdovo dešinėje, o Chalidas ibn Validas – Jo kairėje. Allaho Pasiuntinys davė man dubenyje likusį pieną ir tarė: „Gerk. Jei nori, gali verčiau pasiūlyti jį Chalidui!“

Atsakiau: „Kai reikia gerti tai, kas po Tavęs liko, niekada niekam neužleisiu pirmenybės!“ Tada mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė:

„Kam Allahas Aukščiausiasis duoda valgyti, tas tegul sako: Allahumma barik lana fihi va atimna chairan minhu (O mano Allahai! Palaimink mums šį maistą ir duok mums valgyti dar geresnio už jį)!

Kam Allahas Aukščiausiasis duoda atsigerti pieno, tas tegul sako: Allahumma barik lana fihi va zidna minhu (O mano Allahai! Palaimink mums šį pieną ir duok mums jo daugiau). Nes niekas, išskyrus pieną, negali atstoti ir valgio, ir gėrimo“.33

Kai Medinos musulmonai pamatydavo pirmąjį datulių derlių, jie atnešdavo pirmąsias datules mūsų Valdovui Pranašui. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, paimdavo jas į Savo rankas ir, pasimeldęs palaimos, pasišaukdavo jauniausią iš matomų vaikų ir atiduodavo datules jam. Jis sakydavo: „Jei namuose nėra datulių, tų namų žmonės alkani“. Mūsų Valdovas Pranašas mėgo suvalgyti tai, kas likdavo indo dugne. Jis sakė: „Kas, pavalgęs iš indo, jį švariai išgramdo, už tą indas meldžia atleidimo!“ Taip pat perduodama, kad mūsų Valdovas Pranašas sakė: „O Abu Zarai! Kai verdi mėsą, pilk daugiau sultinio ir pagalvok apie savo kaimynus – pasidalyk su jais tuo, ką išvirei“.34

„Kas pasisotina, kai jo kaimynas alkanas, tas nėra tobulas muminas!“

„Garbinkite Allahą! Valgydinkite kitus! Skleiskite salamą, kad galėtumėte įeiti į Rojų!“35

„Vieno žmogaus maisto užtenka dviem. Trijų žmonių maisto užtenka keturiems. Keturių žmonių maisto užtenka aštuoniems!“36

Chazrat Asma binti Abu Bakras papasakojo: Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) patardavo laikyti išvirusį maistą uždengtą, kol jis nustos kunkuliuoti ir garuoti, ir sakydavo: „Tai didžiausia palaima!“ Kai buvo užimta Meka, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, užsuko į Savo dėdės Abu Talibo dukters Chazrat Um Hani namus. Jis paklausė: „Ar turite ko nors valgyti?“ Um Hani atsakė: „Ne! Turime tik sausų duonos trupinių ir acto! Bet man gėda Tau tai pasiūlyti!“ Mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Atnešk. Sutrupink juos į vandenį. Atnešk ir druskos!“ Jis užpylė ant to acto, pavalgė ir padėkojo Visagaliui Allahui. Jis tarė: „O Um Hani! Koks geras priedas prie duonos yra actas! Namai, kuriuose yra acto, niekada nelieka be priedo!“37 Jis valgydavo duoną be priedo, o kartais – su datulėmis, actu, vaisiais ar sriuba arba pamirkydamas duonos gabalėlius alyvuogių aliejuje. Jis valgydavo ir vištienos, triušienos, kupranugarienos, gazelės mėsos, žuvies, džiovintos mėsos, taip pat sūrio. Jis mėgo mėsą nuo priekinės kojos. Mėsą laikydavo rankomis ir valgydavo atsikąsdamas. (Pjaustyti ją peiliu ir taip valgyti taip pat leidžiama.) Dažniausiai Jis gerdavo pieną arba valgydavo datules. Iš maisto Jis ypač mėgo avieną, mėsos sultinį, moliūgą, saldumynus, medų, datules, pieną, grietinėlę, arbūzą, melioną, vynuoges ir agurkus.38 Gerdamas vandenį, Jis pradėdavo tardamas Basmalą ir gerdavo lėtai, trimis gurkšniais. Atsigėręs sakydavo „Alchamdulillah“ ir melsdavosi. Mūsų Valdovas Pranašas gerdavo saldų vandenį, kurį atnešdavo iš Bujut as-Sukja. Bujut as-Sukja buvo už dviejų dienų kelio nuo Medinos.39 Kai Jo paklausė: „Kuris gėrimas skaniausias?“, mūsų Valdovas Pranašas atsakė: „Saldus ir vėsus vanduo!“40

Mūsų Valdovas Pranašas sakė: „Kai kuris nors iš jūsų ką nors geria, tegul nekvėpuoja į taurę“. Kaip Jis draudė kvėpuoti į maistą ir gėrimą, taip draudė ir valgyti bei gerti iš aukso ar sidabro indų. Gerdamas mūsų Valdovas Pranašas atsikvėpdavo du ar tris kartus ir sakydavo: „Taip naudingiau ir geriau numalšina troškulį“. Ir: „Kai kuris nors iš jūsų ką nors geria, tegul negeria vienu atsikvėpimu“. Ir: „Negerkite visko vienu atsikvėpimu, kaip kupranugariai! Gerkite dviem ar trimis atsikvėpimais! Prieš gerdami sakykite ‚Bismillah‘, o atitraukę taurę nuo burnos – ‚Alchamdulillah‘!“41

Chazrat Naufalas ibn Muavija pasakoja: „Ką nors gerdamas, Pasaulių Valdovas atsikvėpdavo tris kartus. Pradžioje Jis paminėdavo Visagalio Allaho vardą ir tardavo ‚Bismillahirrachmanirrachim‘, o pabaigoje šlovindavo Jį, tardamas ‚Alchamdulillah‘“.42

Abu Umama al-Bahilis papasakojo: mūsų Valdovas Pranašas sakė: „Kai mano Galingasis ir Didingasis Viešpats pasiūlė man Mekos slėnį paversti auksu, aš tariau: ‚Ne! O mano Viešpatie! Leisk man vieną dieną būti sočiam, o kitą – alkanam. Kai būsiu alkanas, maldausiu Tavęs ir Tave minėsiu. Kai būsiu sotus, šlovinsiu Tave ir Tau dėkosiu!’“43

Valgymo ir gėrimo žinių reikia išmokti anksčiau nei ibadato žinių. Allaho Pasiuntinio paprotys buvo plauti rankas prieš valgį ir po jo, valgyti ir gerti dešine ranka. Prieš valgį pirmiausia rankas plaunasi jaunieji, o po valgio – vyresnieji.44 Allaho Pasiuntinio suna buvo valgyti nuo indo krašto, valgyti tai, kas priešais Jį, ir sėdėti ant kairės kojos, pastačius dešinį kelį. Nereikėtų valgyti ar uostyti per karšto maisto.

„Kas pasisotina, kai jo kaimynas alkanas, tas nėra tobulas muminas!“ Hadisas šarif

Mūsų Valdovas Pranašas nelaikė tinkamu valgant visiškai tylėti. Tai ugnies garbintojų paprotys. Reikia kalbėtis linksmai.

Pradėti ir baigti valgį druska yra Allaho Pasiuntinio suna, ir tai gydo. Vienas iš pirmųjų bidatų (vėliau įvestų dalykų) islame – valgyti iki sotumo. Kasdien valgoma mėsa slegia širdį. Angelai nemėgsta taip darančiųjų. O valgant per mažai mėsos, gadinasi dorovė. Valgyti ant sufros, t. y. ant grindų patiesto audeklo, – gražus dalykas. Anksčiau sufros būdavo odinės. Labai gera valgyti daržoves. Sufra be daržovių prilyginama neprotingam senoliui.

Imamas Džafaras as-Sadikas sakė: „Kas nori turėti daug turto ir daug vaikų, tegul valgo daug daržovių!“ Pirmiausia reikia susėsti prie sufros, o tik paskui atnešti maistą.

Mūsų Valdovas Pranašas sakė: „Aš esu Allaho Aukščiausiojo tarnas ir valgau sėdėdamas ant žemės, kaip daro Allaho Aukščiausiojo tarnai“.45

Nereikia valgyti, kol nesi alkanas, nereikia valgyti daug, o baigti valgyti reikia dar nepasisotinus; nereikia juoktis, kai nėra ko stebėtis. Mūsų Valdovas Pranašas sakė: „Gėrio pradžia – alkis. Blogio pradžia – sotumas“. Maisto skonis stiprėja kartu su alkiu. Sotumas daro žmogų užmaršų. Jis apakina širdį ir gadina kraują, kaip alkoholiniai gėrimai. Alkis apvalo protą ir nušveičia širdį. Nereikėtų valgyti ir gerti kartu su fasikais (atvirai nusidedančiais musulmonais) ar blogais žmonėmis. Karštą maistą reikia vėsinti uždengtą.

Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, sakė: „Valgykite dešine ranka. Gerkite dešine ranka“. Valgyti trimis pirštais yra suna. Mūsų Valdovas Pranašas sakė: „O Ali! Valgyk maistą trimis pirštais, nes šėtonas valgo dviem pirštais“. Valgydamas arbūzą, mūsų Pranašas imdavo duoną dešine ranka, o arbūzą valgydavo kaire. Duoną reikia laužti abiem rankomis, o ne viena.46 Kąsniai turi būti maži ir gerai sukramtyti. Nereikia dairytis į dešinę, į kairę ar į viršų – reikia žiūrėti į savo kąsnį ir į maistą priešais save. Nereikia per plačiai išsižioti. Prie sufros nereikia šluostytis rankų į drabužius ar plaukus. Kosint ar čiaudint reikia atsukti galvą atgal. Nereikia sėstis prie sufros, prie kurios nebuvai pakviestas. Prie sufros nereikia valgyti daugiau už kitus. Pasisotinus reikia melstis, kad sotumas nebūtų panaudotas nuodėmėms daryti. Reikia pagalvoti apie atsiskaitymą už jį Prisikėlimo dieną. Reikia valgyti turint ketinimą įgauti jėgų ibadatui atlikti. Net ir alkanam reikia valgyti lėtai. Pirmieji turi pradėti vyresnieji. Nereikia varginti nieko, raginant „valgyk“ daugiau nei tris kartus. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, valgydavo mažai ir labai pabrėždavo, kad nereikia valgyti daug. Jis sakė: „Žmogaus širdis – kaip pasėlis lauke. Maistas – kaip lietus. Kaip per daug vandens sunaikina pasėlį, taip per daug maisto numarina širdį. Allahas Aukščiausiasis nemėgsta tų, kurie daug valgo ir geria“.

Allaho Pasiuntinys patarė trečdalį skrandžio skirti maistui, trečdalį – gėrimui; palikti trečdalį orui, t. y. tuščią, – tai žemiausias laipsnis. Geriausias laipsnis – mažai valgyti ir mažai miegoti. Daug valgyti – ligų pradžia, o mažai valgyti – išgijimo pradžia. Svečias neturėtų tikėtis iš šeimininko nieko daugiau, tik druskos ir duonos. Šeimininkas turėtų paduoti svečiui kąsnių ir užpilti vandens jam ant rankų. Jis turėtų įdėti svečiui į burną tai, ką šis mėgsta. Ant švarios vietos nukritusius kąsnius galima pakelti ir duoti svečiui. Jei jie susitepė, juos reikėtų atiduoti katei ar kitiems gyvūnams. Tokių namų palaima gausėja ir pasiekia net anūkus. Jei to, kas nukrinta ant grindų, nesurenka, tai suėda šėtonas.

Suna – išgramdyti ir suvalgyti tai, kas liko inde. Už tai, kad į vaisių kompoto ar airano (iš jogurto ir vandens gaminamo gėrimo) likučius įpili vandens, suplaki ir išgeri, gaunama daug savabo (atlygio). Palikti ką nors lėkštėje ar stiklinėje – džaiz (leistina). Allaho Pasiuntinys mėgo suvalgyti tai, ką paliko muminas.

Allaho Pasiuntinio suna – po valgio išsivalyti dantis misvaku ir dantų krapštuku. Tai švara. Švara stiprina imaną (tikėjimą). Po valgio meldžiamasi už šeimininką, prašant jam palaimos, gailestingumo ir atleidimo. Paskui prašoma leidimo išeiti. O šeimininkas savo ruožtu pakviečiamas į svečius pavalgyti.

Valgant nereikia kalbėti apie baisius ir šlykščius dalykus. Nereikia minėti mirties ir ligų. Nereikia spoksoti į maistą, nešamą prie sufros. Neprarijus ankstesnio kąsnio, nereikia imti į ranką kito. Vidury valgio nereikia keltis nuo sufros dėl jokio reikalo – net ir norint atlikti namazą (maldą). Namazą reikia atlikti iš anksto. Jei paruoštas maistas atauštų ar sugestų, o namazo laikas leidžia jį atlikti po valgio, reikia pavalgyti prieš namazą. Nuo sufros reikia keltis tada, kai maistas jau nuneštas. Nereikia valgyti gatvėje, stovint ar einant. Nereikia gultis, kai ant rankų ar burnoje lieka mėsos ar maisto kvapo. Reikia nuplauti rankas ir vaikams. Nereikia gultis sotiems. Maisto produktus reikia pirkti saikingai, pagal poreikį, ne daugiau negu reikia. Kitaip tai israfas (švaistymas). Maisto ir gėrimų indai turi būti su dangčiais. Nereikia pasilenkus gerti burna tiesiai iš upės ar baseino. Taip pat nereikia gerti tiesiai iš ąsočio ar ąsotėlio snapelio. Nereikia gerti per įskilusį puodelio ar stiklinės kraštą. Vasarą reikia gerti ką nors vėsaus. Allaho Pasiuntinys mėgo gerti vėsų šerbetą. Zamzamo vandenį galima gerti stovint. Sakoma, kad keliautojas bet kokį vandenį gali gerti stovėdamas. Nereikia gerti vandens tuščiu skrandžiu. Vandenį reikia gerti lėtai, mažais gurkšneliais. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, mėgo valgyti keškeką. Džibrilas alaihis-salam išmokė mūsų Valdovą Pranašą gaminti charisą, t. y. keškeką. Charisa labai stiprina žmogų. Visi Pranašai valgė miežinę duoną. Allaho Pasiuntinys mėgo moliūgų desertą, lęšių sriubą, žvėrieną ir avieną. Jis mėgo avies priekinę koją, krūtinę ir mentę. Labai mėgo ožiuko mentę. Ožiuko mėsa lengvai virškinama. Ji tinka visiems.47

„Gėrio pradžia – alkis. Blogio pradžia – sotumas“ Hadisas šarif

Patinų mėsa lengviau virškinama nei patelių, o tamsi mėsa – lengviau nei balta. Pagal virškinamumą ir skonį geriausia yra aviena ir karvės pienas.

Geriausia žvėriena – elniena. Triušieną valgyti chalal (leistina). Mūsų Valdovas Pranašas yra valgęs triušienos. Ji varo šlapimą, o suvalgius jos per daug, sukelia nemigą. Ji tinka visiems. Paukštiena ir viščiukų mėsa gera visiems. Iš naminių paukščių geriausia vištiena.

Mūsų Pranašas sakė: „Koks geras maistas yra actas!“ Actas – naudingiausias maistas. Datulės taip pat yra maistas, t. y. jas galima valgyti su duona. Vynuogės – ir maistas, ir vaisius. Suna – valgyti vynuoges su duona. Suna – valgyti nelyginį datulių skaičių. Suna – valgyti razinas, graikinius riešutus ir migdolus. Meduje yra išgijimas. Septyniasdešimt Pranašų meldė palaimos medui. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, labai mėgo datules. Jis valgydavo datules kartu su melionu ir arbūzu. Melionas ir arbūzas valo inkstus ir lengvina galvos skausmą. Jie varo kirmėles ir stiprina akis. Valgant ryžius, reikia sakyti salavat aš-šarifa. Mūsų Valdovas Pranašas gyrė pupų valgymą su ankštimis. Jis sakė: „Chabat as-sauda, t. y. juodgrūdė, – vaistas nuo negalavimų“. Graikiniai riešutai su sūriu gydo. Valgyti juos atskirai žalinga. Juos reikia valgyti su kuo nors kitu. Mūsų Valdovas paimdavo vynuogių kekę kaire ranka, o vynuoges valgydavo dešine.48 Svarainis nuima sunkumą nuo širdies. Kiekviename meliono, arbūzo ir granato vaisiuje yra Rojaus vandens lašas. Granatą reikia valgyti vienam ir nepalikti veltui nė lašo. Granatas padeda nuo širdies plakimo. Jis stiprina skrandį. Jei išspaudžiamas kartu su minkštimu ir išgeriamas, varo tulžį ir palengvina vidurių užkietėjimą. Figos teikia širdžiai palengvėjimą. Jos šalina dieglius ir virškinimo organų skausmus.

Allaho Pasiuntinio suna – valgyti žalią agurką su druska, o graikinius riešutus – su datulėmis ir medumi.49 Mūsų Pranašas gyrė baklažaną ir sakė: „Gaminkite jį su alyvuogių aliejumi“.

Jis gyrė ir portulaką. Salieras pašalina užmaršumą. Jis varo šlapimą, padeda kūnui gaminti kraują ir pieną bei valo kepenis. Al-charšafas, t. y. artišokas, tirpdo tulžies akmenis, valo kraują ir padeda nuo arterijų sukietėjimo. Jis taip pat pašalina prakaito kvapą. Atvykus į naują kraštą, sveikatai naudinga pirmiausia suvalgyti truputį žalio svogūno. Svogūnas didina atsparumą mikrobams. Jei po svogūno suvalgomas salieras, jis pašalina nemalonų svogūno kvapą. Sakoma, kad ir rūta, valgoma kartu su maistu, pašalina kvapą. Paskutiniame Allaho Pasiuntinio valgyje buvo svogūnų. Jis sakydavo: „Svogūnus ir česnakus valgykite virtus“. Angelams nemalonus jų kvapas. Ridikas varo šlapimą. Jis palengvina virškinimą.

Mūsų Valdovo Pranašo palaiminta barzda ir plaukai

Mūsų Valdovo Pranašo (sallallahu alaihi va sallam) palaiminti plaukai ir barzdos plaukai nebuvo nei per daug garbanoti, nei per daug tiesūs – jie buvo natūraliai banguoti. Jo palaiminti plaukai buvo ilgi. Iš pradžių Jis nešiojo kirpčius. Vėliau ėmė juos skirstyti į abi puses. Kartais Jis leisdavo Savo palaimintiems plaukams augti, o kartais juos nusikirpdavo ir patrumpindavo.

Kai Chazrat Anasą ibn Maliką paprašė apibūdinti mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, palaimintus plaukus, jis atsakė: „Jie nebuvo labai garbanoti, bet nebuvo ir labai tiesūs. Jie buvo vidutiniai. O ilgio jie siekė vidurį tarp ausų ir pečių viršaus“.50 Chazrat Ibn Abasas sakė: „Mūsų Valdovas Fachr al-alam leisdavo Savo palaimintiems plaukams kristi ant kaktos. Vėliau Jis ėmė Savo palaimintus plaukus skirstyti“.51 Mokslininkai sakė: „Skirstyti plaukus į abi puses – tai mūsų Valdovo Fachr al-kainat suna, nes taip Jis darė vėliau. Ir leisti plaukams kristi ant kaktos, ir skirstyti juos į abi puses – džaiz (leistina). Tačiau skirstyti – geriau“.

Mūsų motina Chazrat Aiša as-Sidika sakė: „Mūsų Valdovo Pranašo plaukai buvo aukščiau džumos ir žemiau vafros“.52 Plaukai, siekiantys pečius, vadinami ‚džuma‘. O plaukai, siekiantys ausies spenelį, vadinami ‚vafra‘. Trumpai tariant, pagal Chazrat Aišos (radijallahu anha) pasakojimą, mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, plaukai buvo ilgesni už Jo palaimintų ausų spenelius, bet pečių nesiekė. Jie buvo per vidurį.

Chazrat Kadis Ijadas sakė: „Šie pasakojimai suderinami taip: plaukai šalia Jo palaimintų ausų buvo tokio ilgio, kad siekė ausų spenelius. O plaukai užpakalyje siekė Jo palaimintus pečius“. Taip pat sakoma: „Kai kuriuose pasakojimuose sakoma, kad jie siekė ausis, o kituose – kad pečius, todėl, kad vienu metu buvo taip, o kitu – kitaip. Visi pasakojimai teisingi. Kartais mūsų Valdovas Pranašas leisdavo plaukams augti, kol jie nusileisdavo iki pečių. Kartais juos nusikirpdavo, kad šie siektų ausų spenelius arba Jo palaimintų ausų vidurį“. Vyrams suna – nusiskusti galvą arba auginti plaukus, juos šukuoti ir skirstyti į abi puses. Reikia elgtis atsižvelgiant į aplinkybes, paprotį ir laiką. Raityti ar pinti plaukus – makruhas. Charam – daryti veidą lygų kaip moters, skustis barzdą norint panašėti į moteris arba nusiskusti smakrą ir auginti barzdą ant skruostų.

Chazrat Anasas pasakoja, kokia buvo mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, palaiminta barzda: mūsų Valdovo Pranašo palaimintoje barzdoje buvo labai mažai baltumo. Baltų plaukų ant Jo galvos ir barzdoje buvo ne daugiau kaip septyniolika ar aštuoniolika.

Kartą Chazrat Abu Bakras as-Sidikas tarė: „O Allaho Pasiuntiny, Tu pražilai“. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, atsakė: „Mane pražildė Hud, Vakia, Mursalat, Naba (Amma jatasaalun) ir Takvir (Iza aš-šamsu kuvvirat) sūros“.53

Tai yra: šiose sūrose daug kartų minimos Rojaus ir Pragaro būsenos. „Mano plaukai ir barzda pražilo iš sielvarto ir rūpesčio, kai galvoju, kas bus su mano umma“, – sakė Jis. Amras ibn Šuaibas sakė: „Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, trumpindavo Savo palaimintą barzdą ir į plotį, ir į ilgį“. Hadise šarif, kurį perdavė Chazrat Tirmizis, mūsų Valdovas Pranašas pasakė: „Kas nekerpa savo ūsų, tas ne iš mūsų“.54 Kitame hadise šarif Jis pasakė: „Leiskite barzdai augti gausiai, o ūsus gerai nukirpkite“.55 Ibn Abdulchakimas sakė: „Ūsus reikia gerai nukirpti, o barzdos nekirpti. Gerai nukirpti ūsus nereiškia jų nuskusti“. Chazrat imamas an-Navavis sakė: „Ūsus dera kirpti taip, kad būtų matyti lūpos kraštas: ne nukirpti juos visai prie šaknų, o patrumpinti“.

„Svogūnus ir česnakus valgykite virtus“ Hadisas šarif

Mokslininkai nemėgo, kai ūsų viršus nukerpamas, o galai paliekami nukarę į abi puses. Ibn Umaras pasakoja: „Mūsų Valdovui, Allaho Pasiuntiniui, papasakojo apie tuos, kurie vadinami madžusais (ugnies garbintojais). Tada mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: ‚Jie augina ūsų galus ir skutasi barzdą. Todėl jūs darykite priešingai nei jie‘“.56

Kai Abu Umama tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Knygos žmonės kerpa barzdą ir augina ūsus“, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, atsakė: „Kirpkite ūsų galus, o barzdai leiskite gausiai augti“.

Pasak mokslininkų, suna – patrumpinti ūsus iki antakių ilgio. Suna – leisti barzdai užaugti saujos ilgio ir nukirpti tai, kas viršija saują. Nešioti trumpesnę nei sauja barzdą neatitinka sunos. Nešioti trumpesnę nei sauja barzdą, ketinant sekti suna, yra bidatas (pakeitimas religijoje). Tai charam (religijos uždrausta). Auginti barzdą – suna az-zavaid. Siekiant vykdyti amr bil maruf (mokyti Allaho Aukščiausiojo įsakymų ir draudimų), užsidirbti pragyvenimui ir užkirsti kelią fitnai (sąmyšiui, maištui), visiškai nusiskusti barzdą tampa džaiz (leistina) ir net būtina. Tai gali būti pateisinamos priežastys nesekti suna, tačiau jos nepateisina bidato – trumpos barzdos nešiojimo.

Mūsų Valdovo Pranašo drabužiai

Jis vilkėdavo tai, ką rasdavo iš drabužių, kuriuos vilkėti leidžiama. Jis prisidengdavo nesiūtais storo audinio drabužiais, kaip ichramas, apsijuosdavo strėnjuoste, vilkėdavo marškinius ir apsiaustą (džubą). Šie drabužiai būdavo austi iš medvilnės, vilnos ar gyvulių plaukų. Dažniausiai Jis vilkėdavo baltai, o kartais – žaliai. Pasitaikydavo, kad vilkėdavo ir siūtus drabužius. Penktadieniais, per tokias šventes kaip Id dienos, atvykus užsienio pasiuntiniams ir karo metu Jis vilkėdavo brangius marškinius ir džubas. Jo drabužių spalva dažniausiai būdavo balta. Pasitaikydavo, kad vilkėdavo žalius, raudonus ar juodus drabužius. Rankas Jis prisidengdavo iki riešų, o Savo palaimintas kojas – iki blauzdų vidurio. Imamas at-Tirmizis (rachimahullahu taala) knygoje „Šamail aš-šarifa“ rašė: „Allaho Pasiuntinys mėgo vilkėti kamisą, t. y. marškinius. Jo marškinių rankovės siekė riešus. Ant marškinių rankovių ir apykaklės nebuvo sagų. Jo apavas buvo odinis, su dirželiu ir dviem kibalais. Kibalas – tai diržiukas, vienu galu prisiūtas prie dirželio, o kitu – prie apavo priekio. Jis eina tarp dviejų pirštų. Drabužiais ir apavu sekama krašto papročiu. Nukrypimas nuo papročio išskiria žmogų iš kitų. Reikia vengti išsiskyrimo. Įžengdamas į Meką, Jis ant Savo palaimintos galvos turėjo juodą turbaną“. Dažniausiai Jis apsivyniodavo galvą balta, kartais juoda medžiaga kaip turbanu (sariku) ir palikdavo jos galą nukarusį tarp pečių maždaug per sprindį. Jo turbanas nebuvo nei labai didelis, nei labai mažas; jis buvo maždaug trijų su puse metro ilgio. Turbaną Jis vyniodavo be takės (kepuraitės), o kartais dėvėdavo dygsniuotą takę be turbano. Mūsų Valdovas Pranašas turėjo drabužį, vadinamą Chibara, pasiūtą iš dryžuoto jemenietiško audinio, austo iš medvilnės ir lino siūlų. Mūsų Valdovas Pranašas labai mėgo vilkėti šį drabužį. Mūsų Pranašas alaihis-salam turėjo ir baltą drabužį. Mūsų Valdovas sakydavo: „Iš savo drabužių vilkėkite baltus! Gyvieji tarp jūsų tevilki baltus drabužius. Mirusiuosius vyniokite į baltas įkapes! Nes tai geriausi ir gražiausi jūsų drabužiai!“57

„Allahas nusigręžia nuo to, kuris vilki drabužius dėl šlovės ir pasirodymo, kol šis to nesiliauja! Prisikėlimo dieną Jis aprengs jį pažeminimo drabužiais!“ Hadisas šarif

Mūsų Pranašas buvo matytas ir žaliais drabužiais. Chazrat Abu Rimsa sakė matęs mūsų Pranašą, vilkintį dviejų dalių žalius drabužius – vieną dalį viršutinei kūno daliai, kitą – apatinei.58 Mūsų Pranašas vilkėdavo ir margą Chulą (dviejų dalių drabužį). Bara ibn Azibas sakė: „Iš tų, kurie vilkėjo raudoną (margą) chulą ir kurių plaukai siekė ausų spenelius, niekada nemačiau gražesnio už Allaho Pasiuntinį alaihis-salam!“59 Mūsų Pranašas turėjo raudoną džubą (ilgą drabužį ilgomis rankovėmis), kurią vilkėdavo penktadieniais ir per religines šventes. Mūsų Pranašas turėjo ir Jemene pasiūtą džubą. Žygiuose mūsų Pranašas vilkėdavo Damaske pasiūtą džubą siaurais rankogaliais. Karo metu, susidurdamas su priešu, mūsų Pranašas vilkėdavo džubą iš tailasano audinio, kokį dėvėjo Irano šachai. Šios džubos apykaklėje buvo įsiūtas atlaso (satiną primenančio audinio su aukso ir sidabro siūlais) gabalas, o abiejuose atviruose skvernų kraštuose, priekyje ir gale, bei ant rankovių buvo atlaso apvadas.

Chazrat Aiša laikė šią džubą pas save iki pat mirties, o po to ją paėmė Asma binti Abu Bakras. Šią džubą, kurią vilkėjo mūsų Pranašas, mazgodavo vandenyje, o tuo vandeniu maudydavo ligonius, ir jie pasveikdavo.60 Iš grobio, paimto per Dumat al-Džandal gazvą, viena džuba atiteko mūsų mylimam Pranašui. Jos metmenys ir ataudai buvo austi iš šilko, audinys buvo atlasas, o ji buvo išsiuvinėta palmių lapais iš aukso siūlų. Mūsų Pranašas apsivilko šią džubą, užlipo ant minbaro, atsisėdo ir nulipo nuo minbaro, nepratardamas nė žodžio. Ashabai al-kiram lietė ją, žiūrėjo į ją ir žavėjosi jos grožiu. Mūsų Pranašas paklausė: „Stebitės, kokia ji graži? Ar ji jums taip labai patinka?“ Jie atsakė: „Niekada nesame matę gražesnio drabužio už šį!“ Mūsų Pranašas tarė: „Prisiekiu Allahu, kurio galioje yra mano gyvybė, kad Sado ibn Muazas nosinės Rojuje gražesnės ir puikesnės už tai, ką dabar matote!“

Mūsų Valdovas Pranašas sakė: „Nuo to, kuris vilki drabužius dėl šlovės ir pasirodymo, Allahas nusigręžia, kol šis to nesiliauja! Prisikėlimo dieną Jis aprengs jį pažeminimo drabužiais!“

Ir dar mūsų Valdovas Pranašas sakė: „Tą, kuris vilki drabužius dėl šlovės ir pasirodymo, Allahas Prisikėlimo dieną aprengs tokiais pačiais drabužiais. Paskui Jis juos uždegs!“

Sahlas ibn Sadas sakė: „Viena moteris atnešė burdą61 su apvadu, kurią pati buvo išaudusi. Ji tarė: ‚O Allaho Pasiuntiny! Išaudžiau ją savo rankomis ir atnešiau Tau dovanų‘. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, priėmė jos dovaną. Jis išėjo pas mus, apsisiautęs šia burda. Vienas iš ten buvusiųjų ją palietė ir tarė: ‚O Allaho Pasiuntiny! Nėra gražesnės burdos už šią! Ar atiduosi ją man?‘ Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys alaihis-salam, tarė: ‚Taip, mielai!’ Pakalbėjęs su mumis ir davęs patarimų mečetėje, Jis grįžo namo, liepė burdą supakuoti ir nusiuntė ją tam, kuris jos prašė. Visi ten buvusieji ėmė priekaištauti tam žmogui: ‚Visai negerai pasielgei! Paprašei Allaho Pasiuntinio to, ką Jis Pats vilkėjo ir ko Jam reikėjo! O juk žinai, kad Allaho Pasiuntinys alaihis-salam niekada neatstumia nieko, kas Jo ko nors prašo!‘ Tas žmogus atsakė: ‚Prisiekiu Allahu, prašiau jos ne tam, kad vilkėčiau. Prašiau, kad ji taptų mano įkapėmis tą dieną, kai mirsiu!‘ Ir iš tiesų ta burda tapo jo įkapėmis tą dieną, kai jis mirė“.62 Mūsų Pranašas vilkėdavo ir juodos vilnos drabužius. Chazrat Aiša sakė: „Allaho Pasiuntiniui alaihis-salam buvo pasiūtas drabužis iš juodos vilnos. Kai Jis jame suprakaitavo, užuodė vilnos kvapą. Jis tuoj pat jį nusivilko ir padėjo į šalį, nes mėgo tik gerą kvapą“. Mūsų Valdovas Pranašas leido nešioti kaftaną iki blauzdų vidurio arba šiek tiek ilgesnį – iki kulkšnių. Jis draudė, kad kaftanas būtų ilgesnis už kulkšnis, t. y. toks ilgas, kad vilktųsi žeme. Jis sakė, kad Prisikėlimo dieną Visagalis Allahas gailestingai nepažvelgs į tuos vyrus, kurie iš puikybės leidžia kaftanui vilktis žeme.

Kartą mūsų Valdovas Pranašas tarė Chazrat Džabirui ibn Sulaimas: „Tegul tavo kaftano kraštas siekia blauzdų vidurį! Jei to negali, tegul siekia kulkšnis! Saugokis, kad jis nebūtų toks ilgas, jog vilktųsi žeme! Nes tai puikybės ženklas. O Allahas Aukščiausiasis nemėgsta puikybės!“ Todėl Abdula ibn Umaras (radijallahu anhuma) savo kaftaną nešiojo iki blauzdų vidurio.63

„Jaučiu iš Jemeno pučiantį gailestingumo vėją“ Hadisas šarif

Mūsų Valdovas Pranašas turėjo marškinius iš audinio, austo iš paprasto medvilnės siūlo. Mūsų motina Chazrat Aiša pasakoja: Chazrat Abu Džahmas buvo padovanojęs mūsų Valdovui Pranašui raštuotą sadžadą (maldos kilimėlį). Kartą, kai Allaho Pasiuntinys atliko namazą ant šios sadžados, Jo palaimintos akys užkliuvo už rašto. Užbaigęs Savo namazą, Jis tarė: „Nuneškite tai Abu Džahmui. Ką tik tai atitraukė mano dėmesį namaze. Pasakykite jam, kad duotų man paprastą kilimėlį be rašto“.

Kadangi Medinos žemė buvo drėgna ir druskinga, Pranašui mirus, ši sadžada buvo patiesta Jo palaimintojo kapo dugne.

Chirka aš-šarif, kurią Jis nusiuntė Chazrat Uvaisui Karaniui

Uvaisas ibn Amiras Karnis (radijallahu anhu) – vienas iš didžiųjų tabiinų (didžiųjų musulmonų, sutikusių Ashabus al-kiram). Jis kilęs iš Karno kaimo Jemene. Tapęs musulmonu, jis visą gyvenimą degė meile mūsų mylimam Pranašui (sallallahu alaihi va sallam) ir nė akimirkai nepamiršo Allaho Aukščiausiojo. Savo tarnystėje Allahui jis pasiekė tokį laipsnį, kad kiekviena jo būsena, kiekvienas veiksmas ir kiekvienas žodis tapo žmonėms pamoka ir patarimu. Jis niekada ant nieko neįsižeidė ir niekada nieko neįskaudino. Svarbiausios jo savybės buvo meilė mūsų Valdovui Pranašui, atkaklus ibadato atlikimas visa širdimi ir siela bei pagarba motinai. Jis daug tarnavo savo motinai ir gavo iš jos daug palaiminimų. Jo meilė mūsų mylimam Pranašui ir atsidavimas islamui tapo priežastimi, kad mūsų Valdovas jį gyrė. Kartkartėmis mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), atsukdavo Savo palaimintą veidą į Jemeno pusę ir sakydavo: „Jaučiu iš Jemeno pučiantį gailestingumo vėją“. Taip pat Jis sakė: „Prisikėlimo dieną Allahas Aukščiausiasis sukurs septyniasdešimt tūkstančių angelų Uvaiso pavidalu, ir jie nuves Uvaisą savo tarpe į Arasatą. Jis įeis į Rojų, ir niekas nežinos, kuris iš jų yra Uvaisas, išskyrus tuos, kuriems Allahas Aukščiausiasis panorės (leis tai sužinoti)“. „Mano ummoje yra žmogus, kuris Prisikėlimo dieną užtars tiek žmonių, kiek plaukų yra Rabijos ir Mudaro genčių avių vilnoje“. Ashabai al-kiram paklausė: „O Allaho Pasiuntiny, kas jis?“ Jis atsakė: „Vienas iš Allaho tarnų“. Jie tarė: „Mes visi tarnai; koks jo vardas?“ Jis tarė: „Uvaisas“. Tada jie paklausė: „Iš kur jis?“ Allaho Pasiuntinys atsakė: „Jis iš Karno“. Kai jie paklausė: „Ar jis yra Tave matęs?“, Jis atsakė: „Savo dviem akimis jis manęs nematė“.

Jie tarė: „Kaip keista, kad jis Tave taip myli, tačiau neatskuba pas Tave, kad Tau tarnautų“. Allaho Pasiuntinys atsakė: „Dėl dviejų priežasčių. Pirma – jį užvaldžiusios jo dvasinės būsenos. Antra – jo ištikimybė mano religijai. Jis turi seną motiną, kuri tiki. Jos akys nemato, ji negali pajudinti nei rankų, nei kojų. Dieną Uvaisas gano kupranugarius, o gautą užmokestį leidžia savo ir motinos pragyvenimui“. „Ar mes jį pamatysime?“ – paklausė jie. Chazrat Abu Bakrui Jis tarė: „Tu savo laikais jo nepamatysi“. Paskui Chazrat Umarui ir Chazrat Aliui Jis tarė: „Jūs jį pamatysite. Jo kūnas plaukuotas. Kairiajame šone ir delne jis turi sidabrinės monetos dydžio baltą dėmę. Tai ne baraso ligos baltumas. Kai nueisite pas jį, perduokite jam mano salamą ir pasakykite, kad melstųsi už mano ummą“.

Po motinos mirties Chazrat Uvaisas Karanis (Uvaisas Karnis) paliko Karno kaimą ir išvyko į Kufos miestą. Kai artėjo mūsų Valdovo Pranašo (sallallahu alaihi va sallam) mirtis, Jo paklausė: „Kam atiduoti Tavo chirką (apsiaustą)?“ Jis tarė: „Atiduokite ją Uvaisui al-Karniui“. Allaho Pasiuntiniui iškeliavus iš šio pasaulio, Chazrat Umaras ir Chazrat Alis atvyko į Kufą. Chazrat Umaras paklausė: „O Nadždo žmonės, ar tarp jūsų yra kas nors iš Karno?“ Jie atsakė, kad yra. Jis paklausė apie Chazrat Uvaisą. Karno žmonės tarė: „Mes jį pažįstame. Jis per menkas, kad jūs jo ieškotumėte. Jis pamišęs ir neprotingas, ir vengia žmonių“.

„Ja Rabbi! Dėl šios Chirkos aš-šarif, dėl mūsų mylimo Pranašo (sallallahu alaihi va sallam) atleisk visai ummat al-Muchammad“ Chazrat Uvaisas (radijallahu anhu)

Chirka aš-šarif

Mūsų mylimo Pranašo (sallallahu alaihi va sallam) palaimintą Chirką, kurią Jis padovanojo Uvaisui Karaniui (rachmatullahi alaih), galima aplankyti Ramadano mėnesį Chirka aš-šarif mečetėje Fatihe, Stambule.

Chazrat Umaras (radijallahu anhu) tarė: „Aš jo ieškau; kur jis?“ Jie atsakė: „Jis gano mūsų kupranugarius Arnos slėnyje, o mes už tai duodame jam vakarienės. Jo plaukai ir barzda visai susivėlę; jis neateina į miestus, su niekuo nesikalba ir nevalgo to, ką valgo žmonės. Jis nepažįsta nei liūdesio, nei džiaugsmo; kai žmonės juokiasi, jis verkia, o kai žmonės verkia, jis juokiasi“. Jis tarė: „Būtent jo aš ir ieškau“. Jie apibūdino, kur jis būna. Chazrat Umaras ir Chazrat Alis nuėjo į tą vietą, kur jis buvo. Jie pamatė, kad jis atlieka namazą. Allahas Aukščiausiasis buvo pavedęs angelui ganyti kupranugarius. Kai jis baigė namazą ir ištarė salamą, Chazrat Umaras atsistojo ir pasveikino jį salamu. Jis atsakė į pasveikinimą. Chazrat Umaras paklausė: „Koks tavo vardas?“ Jis atsakė: „Abdula (t. y. Allaho tarnas)“. Kai Chazrat Umaras tarė: „Mes visi Allaho tarnai; koks tavo tikrasis vardas?“, jis atsakė: „Uvaisas“. Tada Chazrat Umaras tarė: „Parodyk man savo dešinę ranką“. Kai šis ją parodė, Chazrat Umaras tarė:

„Mūsų Valdovas Pranašas siunčia tau Savo salamą. Jis atsiuntė tau Savo palaimintą Chirką ir paliko testamentą: ‚Tegul jis ją paima, vilki ir meldžiasi už mano ummą‘“.

Uvaisas al-Karnis tarė: „O Umarai! Aš esu silpnas, bejėgis ir nuodėmingas tarnas.

Gerai pažiūrėk; galbūt šis testamentas skirtas kitam?“ Chazrat Umaras atsakė: „Ne, o Uvaisai, tu esi tas, kurio ieškojome. Mūsų Valdovas Pranašas apibūdino tavo išvaizdą ir tavo požymius“.

Tada Chazrat Uvaisas su pagarba paėmė Chirką aš-šarif, pabučiavo ją, pauostė ir perbraukė ja per veidą ir akis. Jis daug verkė, tarė: „Palaukite čia“ ir nuėjo nuo jų. Kiek atokiau jis parpuolė į sadždą. Ašarodamas jis ėmė maldauti Allahą Aukščiausiąjį ir melstis už ummat al-Muchammad. Raudodamas ir maldaudamas jis meldėsi: „Ja Rabbi, mūsų mylimas Valdovas Pranašas per Chazrat Umarą ir Chazrat Alį atsiuntė Savo Chirką aš-šarif Tavo vargšui ir bejėgiui tarnui, nors esu to nevertas. Jis pasakė, kad melsčiausi už Jo nuodėmingą ummą. Ja Rabbi! Dėl šios Chirkos aš-šarif, dėl mūsų mylimo Pranašo (sallallahu alaihi va sallam) atleisk visai ummat al-Muchammad… Atleisk, mano Allahai, atleisk… Mano Allahai…“ Sužinojęs, kad daugybei nuodėmingų musulmonų atleista, jis su pagarba apsivilko Chirką aš-šarif.

Ši Chirka aš-šarif, padovanota Uvaisui Karaniui, pasiekė Irisano bėjus (valdovus) netoli Vano, o 1618 metais buvo atgabenta dovanų vienam iš Osmanų padišachų – sultonui Osmanui (Usmanui) II. Sultonas Abdulmedžidas šiai palaimintai chirkai Fatihe pastatė „Chirka aš-šarif mečetę“. Ši Chirka aš-šarif, priklausiusi mūsų mylimam, garbingam Valdovui Pranašui, kuri vis dar taip pat gyvai tebeskleidžia rožių kvapą nuo Jo palaimintos odos ir yra kreminės spalvos tarsi medaus puta, kasmet per kilnųjį Ramadaną rodoma stiklinėje vitrinoje, kad žmonės galėtų ją aplankyti.

Chirka as-saadat, kurią Jis padovanojo Kabui ibn Zuhairas

Chazrat Kabas ibn Zuhairas (radijallahu anhu), kilęs iš poetų šeimos, ir pats buvo poetas. Anksčiau jis kūrė eiles prieš mūsų Valdovą Pranašą ir prieš islamą. Apie tai buvo pranešta mūsų Valdovui, ir Jis įsakė jį nužudyti, kur tik jis bus pamatytas.

„Liudiju, kad nėra jokio dievo, verto garbinimo, išskyrus Allahą. Muchammedas alaihis-salam – Jo tarnas ir Pasiuntinys“ Kabas ibn Zuhairas (radijallahu anhu)

Jo brolis Chazrat Budžairas (radijallahu anhu), tapęs musulmonu anksčiau už jį, parašė jam apie šį įsakymą ir apie tai, kad mūsų mylimas Pranašas, gailestingumo jūra, jam atleis, jei jis taps musulmonu. Perskaitęs laišką, Chazrat Kabas giliai susimąstė ir ėmė suprasti, kaip beprasmiška garbinti stabus, koks didingas islamas ir koks didis mūsų Pranašas, o jo širdį ėmė apšviesti šviesa. Galiausiai jis nusprendė tapti musulmonu ir leidosi į kelią į šviesiąją Mediną. Jis parašė ilgą poemą, kurioje šlovino mūsų Valdovą Pranašą (sallallahu alaihi va sallam) ir pasakojo, kad atgailavo ir tapo musulmonu. Atvykęs į Mediną, jis kartu su vienu bičiuliu iš Džuhainos genties stojo Allaho Pasiuntinio akivaizdon. Mūsų Valdovas sėdėjo ir kalbėjosi su Savo Ashabais. Dar neprisistatęs Chazrat Kabas tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Kabas ibn Zuhairas gailisi to, ką padarė, ir atėjo kaip musulmonas prašyti malonės. Jei atvesiu jį pas Tave, ar suteiksi jam malonę ir priimsi jį kaip musulmoną?“ Mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Taip“. Tada Chazrat Kabas tarė: „Liudiju, kad nėra jokio dievo, verto garbinimo, išskyrus Allahą. Muchammedas alaihis-salam – Jo tarnas ir Pasiuntinys“. Pasaulių Valdovas paklausė: „Kas tu toks?“ Jis atsakė: „Aš esu Kabas ibn Zuhairas, o Allaho Pasiuntiny“. Kai vienas iš ansarų tarė: „O Allaho Pasiuntiny, leisk man – nukirsiu galvą šiam žmogui, kuris yra prieš Tave“, mūsų Valdovas tarė: „Palik jį. Jis atėjo gailėdamasis būsenos, kurioje buvo, ir atsigręžė į Tiesą“. Paskui Kabas ibn Zuhairas (radijallahu anhu) perskaitė savo poemą, kurioje pasakojo, kad tapo musulmonu, ir kalbėjo apie mūsų mylimą Pranašą bei apie Ashabų al-kiram didybę ir vertę. Mūsų Valdovui Pranašui labai patiko ši poema, prasidedanti žodžiais „Banat Suad / Mylimoji išėjo“ ir tęsiama taip:

Iš tiesų kiekvieną žmogų kada nors neš ant neštuvų…
Atėjau prie Tavo didžios akivaizdos prašydamas atleidimo, o Allaho Pasiuntiny…
Jo atleidimo labiausiai ir tikimasi…
Jo akivaizdoje atsiprašymai priimami…
Pasigailėk manęs, o Allaho Pasiuntiny…
Atleisk man, o Allaho Pasiuntiny…
Be abejonės, Allaho Pasiuntinys – tarp Aukščiausiojo Allaho
aštrių, blogį naikinančių kardų išsitrauktas kardas…
Jis – nuras, skleidžiantis hidajatą ir rodantis tiesų kelią…

Jis jam atleido. O kai jis priėjo prie šios eilutės:

Innar-Rasula la nurun justadau bihi,
Muchammadun min sujufillahi maslulu.
Allaho Pasiuntinys – nuras, iš kurio žmonės semiasi šviesos,
Jis – kardas iš Aukščiausiojo Allaho išsitrauktų kardų.

abiejų pasaulių Valdovas, Fachr al-alam Muchammedas Mustafa (sallallahu alaihi va sallam), nusiėmė nuo Savo palaimintų pečių Savo „Chirką as-saadat“ ir uždėjo ją ant Chazrat Kabo ibn Zuhairas pečių.64

Savo kalifato metu Chazrat Muavija pasiuntė žinią Kabui ibn Zuhairas: „Parduok mums Allaho Pasiuntinio chirką!“ – ir nusiuntė jam dešimt tūkstančių dirhamų. Kabas ibn Zuhairas atmetė Chazrat Muavijos prašymą, sakydamas: „Kai kalbama apie Allaho Pasiuntinio chirkos vilkėjimą, negaliu niekam užleisti pirmenybės prieš save!“ Kabui ibn Zuhairas mirus, Chazrat Muavija nupirko ją iš Kabo sūnų už dvidešimt tūkstančių dirhamų. Ši palaiminta chirka buvo perduodama iš kalifo kalifui.

Žlugus Amavių (Omejadų) dinastijai, ją už tris šimtus dinarų nupirko pirmasis Abasidų kalifas Abul Abasas Safachas ibn Abdula ibn Muchammedas. Kalifai vilkėdavo ją per Id šventes. Abasidai pasiėmė ją su savimi, kai atvyko į Egiptą. Kai Yavuz sultonas Selimas Hanas užkariavo Egiptą ir tapo kalifu, ši palaiminta chirka buvo tarp „šventųjų relikvijų“, atgabentų iš Egipto į Stambulą. Ją visi gali aplankyti Topkapı rūmų Chirka as-saadat menėje.

Ji yra 124 cm ilgio, plačiomis rankovėmis, pasiūta iš juodos vilnonės medžiagos. Chirkos vidus pamuštas kremine vilnone medžiaga. Ji suvyniota į kelis audinio ryšulius ir laikoma auksinėje skrynioje su iš viršaus atidaromu dangčiu, kurią liepė pagaminti sultonas Muradas III. Ši prabangi, smaragdais papuošta skrynia – neprilygstamas meno kūrinys. Ant skrynios parašyta:

„La ilaha illallah va ma arsalnaka illa rachmatan lil-alamin. La ilaha illallah al-malikul-chakkul-mubin, Muchammadun Rasulullah, as-sadikul-vadil-amin“.

Mūsų Valdovo Pranašo guolis

Čiužinys, ant kurio miegojo mūsų Pranašas, buvo su odiniu užvalkalu ir prikimštas datulių palmių pluošto. Ant jo miegodavo ir Jis, ir Jo žmona. Pagalvė, kurią mūsų Pranašas dėdavo po Savo palaiminta galva, taip pat buvo su odiniu užvalkalu ir prikimšta datulių palmių pluošto. Mūsų Valdovas Pranašas neteikė svarbos šiam pasauliui ir pasaulietiškiems dalykams.

Abdula ibn Masudas pasakoja: Pasaulių Valdovas buvo miegojęs ant šiaudinio kilimėlio, ir kilimėlis paliko žymių Jo šone. Kai Jis pabudo, patryniau Jo šoną ir tariau: „Tebūnie paaukoti už Tave mano tėvas ir motina, o Allaho Pasiuntiny! Jei tik būtum mums pasakęs, būtume patiesę ant kilimėlio ką nors, kas Tave apsaugotų!“ Paskui tariau: „Gal parūpinti Tau minkštą čiužinį?“

Pasaulių Valdovas tarė: „Kas man iš šio pasaulio daiktų? Mano būsena šiame pasaulyje – kaip raitelio, kuris trumpam prisiglaudžia šešėlyje po medžiu, o paskui jį palieka ir toliau keliauja savo keliu!“65 Mūsų motina Chazrat Aiša papasakojo: pas mane atėjo viena moteris iš ansarų. Pamačiusi Pasiuntinio alaihis-salam čiužinį, ji nuėjo ir atsiuntė vilnomis prikimštą čiužinį.

Pasiuntinys alaihis-salam atėjo pas mane ir paklausė: „Kas tai?“ Atsakiau: „O Allaho Pasiuntiny! Viena moteris iš ansarų buvo atėjusi į svečius. Pamačiusi Tavo čiužinį, ji nuėjo ir atsiuntė Tau šį“. Mūsų Pranašas tarė: „Tuoj pat nusiųsk jį jai atgal!“ Bet aš jo nenusiunčiau. Man patiko, kad jis yra mano namuose. Pasiuntinys alaihis-salam pakartojo Savo žodžius tris kartus. Galiausiai Jis tarė: „Prisiekiu Allahu, o Aiša! Jei būčiau norėjęs, Allahas būtų leidęs aukso ir sidabro kalnams eiti kartu su manimi!“66 Pranašo patiesalas buvo iš dviejų abų (šiurkščios vilnonės medžiagos).

„Allaho Pasiuntinys liepdavo nusiimti auksinius ir geležinius žiedus, bet nedraudė sidabrinių“ Amras ibn Šuaibas (radijallahu anhu)

Vieną naktį, kai Jis atėjo pas mane, buvau sulanksčiusi abą ir padariusi ją siauresnę. Jis ant jos miegojo. Paskui paklausė: „O Aiša! Kodėl šiąnakt mano guolis buvo ne toks kaip įprastai?“ Atsakiau: „O Allaho Pasiuntiny! Sulanksčiau jį ir padariau Tau siauresnį“. Jis tarė: „Padaryk jį tokį, koks buvo anksčiau!“67

Chazrat Aiša taip pat papasakojo: „Kuraišams Mekoje nebuvo nieko maloniau už miegojimą ant lovos. Kai Pasiuntinys alaihis-salam atvyko į Mediną ir apsistojo Abu Ajubo namuose, Jis jo paklausė: ‚O Abu Ajubai! Ar neturite lovos?’ Abu Ajubas atsakė: ‚Prisiekiu Allahu, neturime!‘ Išgirdęs apie tai, Sadas ibn Zurara iš ansarų atsiuntė Allaho Pasiuntiniui medinę lovą su tikmedžio stulpeliais, apdengtą iš lino pluošto austu kilimėliu. Allaho Pasiuntinys miegojo ant jos, kol persikėlė į Savo namus, ir miegojo ant jos iki pat Savo mirties. Kai Pasiuntinys alaihis-salam buvo nupraustas ir suvyniotas į įkapes, Jį paguldė ant šios lovos, ir Jo džanazos namazas buvo atliktas Jam ant jos gulint. Žmonės prašydavo jos iš mūsų, kad neštų ant jos savo mirusiuosius, ir siekdavo per ją palaimos. Ant jos buvo nešami ir Chazrat Abu Bakro bei Chazrat Umaro palaikai“.

Chazrat Aiša sakė: „Pasiuntinys alaihis-salam turėjo kilimėlį, ant kurio naktį atlikdavo namazą, o dieną jį patiesdavo ir sėdėdavo ant jo su žmonėmis“.68

Mūsų Valdovo Pranašo žiedai

Mūsų Pranašas paskelbė, kad vyrams chalal (leistina) nešioti tik sidabrinį žiedą, o nešioti auksinį, geležinį ar žalvarinį žiedą – charam (uždrausta). Pats mūsų Pranašas iki pat mirties nešiojo tik sidabrinį žiedą.

Allaho Pasiuntinys mūvėdavo žiedą ant Savo palaimintos dešinės rankos. Jis buvo matytas mūvintis jį ir ant kairės rankos. Mūvėti žiedą ant dešinės ar ant kairės rankos – džaiz (leistina). Žiedas mūvimas ant mažojo piršto arba ant šalia jo esančio piršto. Per Id šventes mūvėti žiedą visiems yra mustachabas. Mūvėti žiedą norint pasirodyti ar pasigirti – charam.

Tarp dovanų, kurias mūsų Pranašui atsiuntė Nadžašis Aschama, buvo auksinis žiedas su abisinišku (chabašų) akmeniu. Mūsų mylimas Pranašas pasišaukė Chazrat Umamą – Abu al-Aso dukterį ir Savo dukraitę – ir jai tarė: „O mano dukra! Tu mūvėk šį žiedą!“69

Kartą Chazrat Numanas ibn Baširas atėjo pas Allaho Pasiuntinį (sallallahu alaihi va sallam). Ant piršto jis turėjo auksinį žiedą. Mūsų Pranašas tarė: „Kodėl nešioji Rojaus papuošalą, dar neįėjęs į Rojų?“ Tada jis ėmė nešioti geležinį žiedą. Tai pamatęs, mūsų Pranašas tarė: „Kodėl nešioji tai, kas priklauso Pragarui?“ Tuomet jis jį nusiėmė ir ėmė mūvėti bronzinį žiedą. Tai pamatęs, mūsų Pranašas tarė: „Kodėl iš tavęs jaučiu stabų kvapą?“ Jis paklausė: „O Allaho Pasiuntiny! Kokį žiedą man nešioti?“ Mūsų Pranašas atsakė: „Gali nešioti sidabrinį žiedą. Tegul jo svoris neviršija vieno miskalio (keturių gramų ir aštuoniasdešimties centigramų – 4,8 gramo), ir mūvėk jį ant dešinės rankos!“

Amras ibn Šuaibas sako: „Allaho Pasiuntinys liepdavo nusiimti auksinius ir geležinius žiedus, bet nedraudė sidabrinių“.

Kai mūsų mylimas Pranašas norėjo parašyti laiškus Irano šachui, Bizantijos imperatoriui ir Nadžašiui, Jam buvo pasakyta: „O Allaho Pasiuntiny! Jie neskaito laiško, jei jis neužantspauduotas!“ Tada mūsų Pranašas pasidarė sidabrinį žiedą, kurio akyje trimis eilutėmis buvo išraižyta „Muchammadun Rasulullah“.

Antspaudo žiedo įrašas buvo trimis eilutėmis iš viršaus į apačią taip: „Allah“ – vienoje eilutėje, „Rasul“ – vienoje eilutėje ir „Muchammed“ – vienoje eilutėje. Pranašo sidabrinio žiedo akmuo buvo abisiniškas.70 Taip pat perduodama, kad šio sidabrinio žiedo akis buvo sidabrinė.

Chazrat Amras ibn Saidas buvo atėjęs pas mūsų Pranašą. Pamatęs žiedą ant jo piršto, mūsų Pranašas paklausė: „Koks čia žiedas ant tavo rankos?“ Amras ibn Saidas atsakė: „O Allaho Pasiuntiny! Tai žiedas. Aš jį pasidariau“. Mūsų Pranašas paklausė: „Kas ant jo išraižyta?“ Amras ibn Saidas atsakė: „Muchammadun Rasulullah“. Mūsų Pranašas tarė: „Duok pažiūrėti!“ Jis paėmė jį ir naudojo kaip Savo asmeninį antspaudą, o kitiems uždraudė ant savo žiedų raižyti „Muchammadun Rasulullah“.71 Mūsų Pranašas mirė, mūvėdamas šį antspaudo žiedą ant Savo palaiminto piršto.

Mūsų Pranašas mūvėdavo žiedą akmeniu į Savo palaimintą delną. Prieš eidamas į tualetą, Jis nusimaudavo žiedą nuo piršto. Po mūsų mylimo Pranašo mirties mūsų Pranašo antspaudo žiedą mūvėjo Chazrat Abu Bakras, paskui Chazrat Umaras, o po Chazrat Umaro – Chazrat Usmanas. Savo kalifato metu, kartą sėdėdamas ant šulinio, vadinamo Arisu, krašto, Chazrat Usmanas netyčia jį įmetė į šulinį. Nors iš šulinio buvo išsemtas visas vanduo ir ieškota tris dienas, šis palaimintas žiedas nebuvo rastas.72 Įrašų raižymas žiedų akmenyse tęsėsi ir po mūsų Pranašo.

Ant Chazrat Abu Bakro žiedo buvo parašyta „Nimal kadir Allah“ (kaip gerai pakanka Allaho visagalybės). Ant Chazrat Umaro žiedo buvo parašyta „Kafa bil-maut vaizan ja Umar“ (mirties pakanka kaip pamokymo, o Umarai).

Ant Chazrat Usmano žiedo buvo parašyta „La-nasbiranna“ (mes tikrai būsime kantrūs). Ant Chazrat Alio žiedo buvo parašyta „Al-mulku lillah“ (visa nuosavybė priklauso tik Allahui).

„Atlikite namazą avėdami nalinus, kad nepanašėtumėte į žydus“ Hadisas šarif

Ant Chazrat Chasano žiedo buvo parašyta „Al-izzatu lillah“ (didybė priklauso Allahui).

Ant Chazrat Muavijos žiedo buvo parašyta „Rabbigfir li“ (O mano Viešpatie, atleisk man). Ant Chazrat Ibn Abi Lailos žiedo buvo parašyta „Ad-dunja garurun“ (pasaulis apgaulingas, melagis).

Ant Chazrat Imamo al-Azamo Abu Chanifos žiedo buvo parašyta „Kul il-chair va illa faskut“ (Kalbėk gera, o jei ne – tylėk!).

Ant Chazrat imamo Abu Jusufo žiedo buvo parašyta „Man amila bi-rajihi nadima“ (kas elgiasi pagal savo nuomonę, tas gailėsis). Ant Chazrat imamo Muchammedo aš-Šaibanio žiedo buvo „Man sabara zafira“ (kas kantrus, tas laimi).

Ant Chazrat imamo aš-Šafio žiedo buvo parašyta „Al-barakatu fil kanaa“ (palaima – pasitenkinime tuo, ką turi). Jie naudojo savo žiedus kaip antspaudus.

Mūsų Valdovo Pranašo Nakš al-kadam aš-šarif

Nakš al-kadam aš-šarif – tai palaiminti mūsų mylimo Pranašo Muchammedo alaihis-salam pėdų atspaudai. Vienas iš mūsų Valdovo Pranašo stebuklų buvo tai, kad Jam žengiant ant minkšto paviršiaus, pavyzdžiui, ant smėlio, Jo pėdos nepalikdavo pėdsakų. O žengiant ant kieto paviršiaus, ant akmens, Jo pėdos palikdavo atspaudus. Kai kurie akmenys ir marmuro luitai, ant kurių žengė Jo palaimintos pėdos ir paliko atspaudus, šimtmečius buvo saugomi kaip relikvijos, perduodami iš rankų į rankas, ir per juos buvo siekiama palaimos.

Ypač musulmonų valstybių vadovai ir padišachai šias brangias relikvijas laikydavo ypatingoje apsaugoje svarbiose vietose, patys jas lankydavo ir leisdavo lankyti kitiems. Žinomiausi iš išlikusių Nakš al-kadam aš-šarif yra šie: 1. Nakš al-kadam aš-šarif Indijoje, Firuzo Šacho Tughlako sūnaus Fatcho Chano mauzoliejuje. 2. Du palaiminti pėdų atspaudai Kaitbajaus mauzoliejuje Kaire. 3. Du palaiminti pėdų atspaudai Asar an-Nabi mečetėje Kaire. 4. Palaimintas dešinės pėdos atspaudas Chalido ibn Zaidas Abu Ajubo al-Ansario (Ajubo Sultono) mauzoliejuje Stambule. Šis Nakš al-kadam al-Paigambari 1734 metais sultono Machmudo Hano I įsakymu buvo perkeltas iš rūmų į mauzoliejų.

5. Du pėdų atspaudai, laikomi sienos spintoje Naujosios mečetės pusėje, sultono Abdulchamido Hano I mauzoliejuje.

6. Du palaiminti pėdų atspaudai ant akmens, laikomi specialiai jiems padarytoje sienos spintoje sultono Mustafos Hano III mauzoliejuje Laleli rajone Stambule. 7. Pėdų atspaudai Šventųjų relikvijų menėje Topkapı rūmuose Stambule. Topkapı rūmų Chirka as-saadat menėje yra šeši Nakš al-kadam aš-šarif: keturi akmeniniai ir du iš plytų. Vienas iš jų – palaimintas pėdos atspaudas ant uolos, ant kurios mūsų Valdovas Pranašas žengė kildamas į Miradžą; jis laikomas spintoje Chirka as-saadat menėje. Virš šios palaimintos uolos, ant kurios mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, žengė kildamas į Miradžą, buvo pastatytas pastatas, žinomas Kubat as-Sachra vardu. Prieš perkeliant Nakš al-kadam aš-šarif ten, kur jie yra dabar, jie šimtmečius buvo saugomi įvairiose vietose. Galiausiai jie buvo padėti ten, kur yra šiandien. Tikrieji Nakš al-kadam aš-šarif lankomi siekiant palaimos.

Kadam aš-šarif ir sultonas Achmedas Hanas I

Osmanų padišachas sultonas Achmedas I, įžengęs į sostą trylikos metų ir miręs dvidešimt aštuonerių, visa širdimi buvo atsidavęs islamui ir mūsų Valdovui, Allaho Pasiuntiniui. Sultonas Achmedas I, kuris rašė ir eiles slapyvardžiais Bachtis ir Achmedis, liepė pagaminti brangakmeniais inkrustuotą turbano papuošalą Nakš al-kadam aš-šarif pavidalo ir jo viduryje auksu ant mėlyno emalio užrašyti šias paties sukurtas eilutes:

O, kad galėčiau visada nešioti ant galvos kaip karūną
tyrąją šio Chazrat, Pasiuntinių Šacho, pėdą (kadam).
Šios pėdos savininkas – rožė pranašystės rožyne;
O Achmedai, nedelsk, trink veidą į šios Rožės pėdą.
Sultonas Achmedas I (Bachtis)

Sultonas Achmedas I nešiodavo šį turbano papuošalą ant galvos penktadieniais, per Id šventes ir kitomis palaimintomis dienomis. Ayintabis Mehmedas Munibas Efendis parašė knygą Asar al-chikam fi nakš al-kadam, kurioje pasakojama, kaip buvo rastas ir į mauzoliejų padėtas Nakš al-kadam aš-šarif, esantis sultono Abdulchamido Hano I mauzoliejuje. Sultonas Achmedas Hanas užrašė šias eilutes savo paties kaligrafija ir nusiuntė jas savo šeichui Azizui Machmudui Hudajiui Efendžiui. Sultonas Achmedas taip pat liepė šią poemą nupiešti ant lentos ir pakabino ją prieš sostą. Lenta su šia poema tebekabo Sultono Achmedo mečetėje.

Mūsų Valdovo Pranašo Nalin aš-šarif

Šiandieninės medinės klumpės skiriasi nuo nalinų, kuriuos avėjo mūsų Valdovo Pranašo laikais. Tai buvo odinio pado, iš viršaus atviri apavai su dirželiu. Allaho Pasiuntinys ir Ashabai al-kiram atlikdavo namazą avėdami tais nalinais, kuriais vaikščiodavo gatvėse. Jų nalinai būdavo švarūs, o Masdžid an-Nabavi grindys buvo išbarstytos smėliu. Niekas neįeidavo su purvinais nalinais.

Hadise šarif pasakyta: „Atlikite namazą avėdami nalinus, kad nepanašėtumėte į žydus“.

Tikima, kad net Nalin as-saadat atvaizdai neša palaimą, todėl jie kabinami namuose ir darbovietėse. Chirka as-saadat menėje kartu su Nalin as-saadat yra ir metaliniai bei mediniai jų modeliai.

Septyni daiktai, kuriuos mūsų Valdovas Pranašas nešiodavosi su Savimi

Keliaudamas mūsų Pranašas pasiimdavo šukas, veidrodį, misvaką, rožių aliejų, surmą (akių dažus) ir žirkles, ir kelionėje ar namie jie visada būdavo su Juo. Chazrat Aiša sakė: „Gazvoms (šventiesiems karams) aš paruošdavau Pasiuntiniui alaihis-salam rožių aliejų, šukas, veidrodį, dvejas žirkles, surmos dėžutę ir misvaką“. Ir mūsų motina Chazrat Aiša dar sakė: „Pasiuntinys alaihis-salam niekada nesiskirdavo su šiais septyniais daiktais nei kelionėje, nei namie:

1. rožių aliejaus buteliuku, 2. šukomis, 3. veidrodžiu, 4. surmos dėžute, 5. misvaku, 6. dvejomis žirklėmis, 7. kaulu plaukams skirstyti“.73

Mūsų Valdovo Pranašo lazda ir lazdelės

Sakydamas penktadienio chutbą (pamokslą), mūsų Valdovas Pranašas atsiremdavo į lazdą arba lanką. Kelionėje chutbą sakydavo atsirėmęs į lanką. Mūsų mylimas Pranašas sakė, kad atsiremti į lazdą – Pranašų paprotys. Jis Pats atsiremdavo į lazdą ir patarė taip daryti. Muavijos ibn Abi Sufjano kalifato metu mūsų Valdovo Pranašo lazda buvo pas Sadą al-Karazą. Penkiasdešimtaisiais metais po hidžros Chazrat Muavija ibn Abi Sufjanas atvyko atlikti chadžo. Jis norėjo, kad minbaras (sakykla) mūsų Pranašo mečetėje būtų nuimtas ir nugabentas į Damaską. Jis taip pat paprašė lazdos, kuri buvo pas Sadą al-Karazą. Chazrat Džabiras ibn Abdula ir Chazrat Abu Huraira nuėjo pas jį ir tarė: „O tikinčiųjų valdove (Amir al-muminin)! Netinka išnešti Pasiuntinio alaihis-salam sakyklos iš vietos, kurioje ji stovi, ar gabenti Jo lazdos į Damaską!“ Tada Chazrat Muavija atsisakė savo sumanymo ir atsiprašė.

Kartą mūsų Pranašas iš mečetės nusivedė Chazrat Abdulą ibn Unaisą į Savo namus; Jis davė jam lazdą ir tarė: „Saugok šią lazdą, Abdula ibn Unaisas!“ Kai Abdula ibn Unaisas (radijallahu anhu) išėjo su lazda pas žmones, jie jo paklausė: „Kas čia per lazda?“ Jis atsakė: „Pasiuntinys alaihis-salam man ją davė ir įsakė ją saugoti“. Jie tarė Chazrat Abdulai ibn Unaisas: „Turėtum grįžti pas Pasiuntinį alaihis-salam ir paklausti Jo, kodėl Jis davė tau šią lazdą!“

Mūsų Valdovo Pranašo Nalin aš-šarif pavidalas

Nalin aš-šarif

Allaho Pasiuntinio Nalinas kyla į dangų,
visi kūriniai yra Jo šešėlyje.
Ant Turo Musai buvo pasakyta: „Nusiauk savo nalinus“,
o virš Aršo Jam sakoma: „Nenusiauk“.
Tai garbingiausiojo Pasiuntinio Nalino pavidalas;
net žvaigždės trokšta būti žeme, kuria Jis žengia.
Septynių dangų gyventojai jo ilgisi,
sultonų karūnos jam pavydi.
Nėra nieko, kas prilygtų Nalin al-Mustafa,
akims nuras, širdžiai ramybė – viskas iš jo.
Laikyk nalino pavidalą didžiausioje pagarboje,
visos galvos trokšta tapti jam kojomis.
Kai nelaimės ir išbandymai apgaubia iš visų pusių,
Nalin aš-šarif man tampa saugia tvirtove.
Esu saugus šioje tvirtoje tvirtovėje,
ji gina mane, kai randu prieglobstį jos gražiame pavidale.
Tarnaudama nalino pavidalui, širdis trokšta
gyventi jo šešėlyje abiejuose pasauliuose.
Ibn Masudas tapo laimingas, tarnaudamas nalinui,
o mano laimė ateina tik per jo atvaizdą.
Jusufas Nabhanis

Po to Abdula ibn Unaisas grįžo pas mūsų Pranašą ir paklausė: „O Allaho Pasiuntiny! Kodėl davei man šią lazdą?“ Mūsų Pranašas tarė: „Tai ženklas tarp mūsų Prisikėlimo dieną! Tą dieną Rojuje bus labai mažai žmonių, kurie remsis lazda! Tu Rojuje remsiesi šia lazda!“ Abdula ibn Unaisas laikė ją pas save kartu su savo kardu ir niekada su ja nesiskyrė. Gulėdamas mirties patale, jis paliko namiškiams testamentą, kad lazda būtų įdėta į jo įkapes ir palaidota kartu su juo. Lazda buvo padėta tarp jo kūno ir įkapių, ir taip buvo įvykdytas jo testamentas. Mūsų Valdovas Pranašas turėjo michdžaną, vieno aršino (apie 68 cm) ilgio arba šiek tiek ilgesnį. Michdžanas – tai lazda riestu galu. Mūsų Pranašas atlikdavo istilamą (Juodojo akmens pasveikinimą), iš tolo rodydamas šia lazda į Hadžar al-Asvadą (kur prasideda tavafas). Užsėdęs ant Savo kupranugario, Allaho Pasiuntinys ją pasikabindavo priešais Save. Mūsų Valdovas taip pat turėjo michsarą (iš sausų datulių palmės šakų), vadinamą Urdžunu. Iš medžio šakos padaryta lazdelė vadinama michsara. Eidamas į Baki al-Garkad, mūsų Pranašas ją pasiimdavo ir į ją atsiremdavo, o sėdėdamas sukiodavo ją rankoje. Pasitaikydavo, kad mūsų Pranašas sakydavo chutbą, laikydamas šią michsarą rankoje. Mūsų Pranašas taip pat turėjo kadibą (lazdą), vadinamą Mamšuku, išpjautą iš kalnų medžių. Kai Chazrat Usmanas sakė chutbą nuo minbaro, laikydamas rankoje mūsų Pranašo kadibą, atėjo Džahdžahas ibn Saidas arba Džahdžahas ibn Kaisas, ištraukė kadibą Chazrat Usmanui iš rankos, perlenkė per kelį ir sulaužė. Ten buvusieji ėmė ant jo šaukti. Tai užgavo Allahą Aukščiausiąjį, ir Jis davė Džahdžahui ligą, vadinamą akila (niežuliu), rankoje ar kelyje. Nepraėjus nė metams po Chazrat Usmano kankinystės, Džahdžahas mirė, be paliovos kasydamasis.

„Nėra nieko, kas prilygtų Nalin al-Mustafa, akims nuras, širdžiai ramybė – viskas iš jo“ Jusufas Nabhanis (rachmatullahi alaih)

Mūsų Valdovo Pranašo kardai

Mūsų Pranašas alaihis-salam turėjo devynis kardus.

Kardas, vadinamas Masur, kurį Jis paveldėjo iš Savo tėvo, buvo su mūsų Pranašu, kai Jis persikėlė į Mediną.74 Abd: šį kardą mūsų Pranašui padovanojo Sadas ibn Ubada, ir mūsų Pranašas pasiėmė jį su Savimi, kai išžygiavo į Badro gazvą.

Zulfikaras: šis kardas priklausė vienam kuraišų daugdieviui – arba Munabihui ibn Chadžadžas, arba Asui ibn Munabihas – ir buvo paimtas kaip karo grobis per Badro gazvą. Mūsų Valdovas Pranašas padovanojo Zulfikarą Chazrat Aliui. Rankenos galvutė, diržo žiedai ir grandinėlės buvo sidabriniai.75

Po mūsų Pranašo mirties Chazrat Abasas kreipėsi į Chazrat Abu Bakrą ir išreiškė norą paimti Zulfikarą iš Chazrat Alio. Chazrat Abu Bakras tarė: „Visada mačiau šį kardą jo rankoje. Nemanau, kad dera ištraukti šį kardą jam iš rankos!“ Tad Chazrat Abasas paliko jį Chazrat Aliui.

Mūsų Valdovo Pranašo ietys

Mūsų Pranašas buvo gavęs tris ietis kaip Savo dalį iš grobio, paimto iš Banu Kainuka žydų. Viena iš Pranašo iečių buvo vadinama Musvi, o kita – Musna. Mūsų Pranašas taip pat turėjo didelę svaidomąją ietį, vadinamą Baida, ir už ietį mažesnę svaidomąją ietį, vadinamą Anaza. Abisinijos Nadžašis, Chazrat Aschama, buvo atsiuntęs mūsų mylimam Pranašui tris ietis, žinomas kaip Naba, ir vieną svaidomąją ietį. Mūsų Pranašas vieną pasiliko Sau, antrą atidavė Chazrat Aliui, o trečią – Chazrat Umarui.

Per Id al-Fitr (Ramadano šventę) ir Id al-Adcha (Aukojimo šventę) Bilalas al-Chabašis (radijallahu anhu) nešdavo mūsų Pranašo ietį priešais mūsų mylimą Pranašą kelyje į namazgahą (maldos vietą po atviru dangumi), o atėjęs ten, įsmeigdavo ją stačią į žemę priešais mūsų Pranašą. Mūsų Pranašas vadovaudavo Id namazui, atsigręžęs į šią ietį. Po Pranašo mirties Bilalas al-Chabašis per šventes nešdavo šią ietį priešais Chazrat Abu Bakrą ir namazgahe įsmeigdavo ją priešais jį. Po Chazrat Abu Bakro, Chazrat Umaro, o po jo ir Chazrat Usmano laikais tą pačią pareigą taip pat atlikdavo muedzinas (kviečiantis į maldą) Chazrat Sadas al-Karazas. Taip buvo daroma ir Medinos valdytojų laikais.

Mūsų Valdovo Pranašo lankai

Mūsų mylimas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) turėjo šešis lankus. Trys iš jų – Raucha, Baida ir Safra – buvo paimti kaip grobis iš Banu Kainuka žydų. Lankas Safra buvo pagamintas iš nebo medžio.76 Lankas, vadinamas Katum, taip pat buvo iš nebo medžio ir lūžo per Uchudo gazvą. Katada ibn Numanas pasiėmė sulūžusį lanką kaip prisiminimą. Mūsų Pranašas taip pat turėjo lankus, vadinamus Sadad ir Zaura.77

„Nėra didvyrio, išskyrus Alį, ir nėra kardo, išskyrus Zulfikarą!“ Hadisas šarif

Mūsų Valdovo Pranašo skydai

Mūsų Pranašas turėjo tris skydus. Ant skydo Zaluk buvo pavaizduota avino galva. Šį skydą mūsų Pranašas buvo gavęs dovanų. Tačiau mūsų Pranašui jis nepatiko, nes ant jo buvo atvaizdas. Ryte pabudęs, Jis pamatė, kad Allahas Aukščiausiasis pašalino atvaizdą nuo skydo.78

Mūsų Valdovo Pranašo šarvai

Mūsų Pranašas turėjo septynerius grandininius šarvus. Tai šie šarvai:

Zat al-Fudul: šiuos šarvus mūsų Pranašui padovanojo Sadas ibn Ubada, kai jie išžygiavo į Badro gazvą.79

Sagdija ir Fida: šiuos dvejus šarvus mūsų Pranašas gavo kaip Savo dalį iš Banu Kainuka žydų grobio. Šarvai, vadinami Sagdija, buvo tie seni, istoriniai šarvai, kuriuos dėvėjo Chazrat Davudas (alaihis-salam), kai kovėsi su Džalutu (Galijotu). Per Uchudo gazvą mūsų Pranašas dėvėjo Zat al-Fudul ir Fida vienus ant kitų.80 Kai mūsų Pranašas mirė, Zat al-Fudul buvo įkeisti vienam žydui, vardu Abušachmas, iš Banu Zafar genties, už trisdešimt saa miežių, nupirktų mūsų Pranašo namiškių reikmėms.81

Kiti Pranašo šarvai buvo Zat al-Višach, Zat al-Chavaši, Batra ir Chirnik.82

Per Chunaino gazvą mūsų Pranašas dėvėjo Zat al-Fudul ir Sagdija.83

Mūsų Valdovo Pranašo šalmai

Vienas iš mūsų Pranašo šalmų buvo Muvašach. Šis šalmas buvo iš Banu Kainuka žydų grobio. Šalmas, vadinamas Zus-subug arba Zus-subub, arba Mašbug, buvo tas šalmas, kurį mūsų Pranašas dėvėjo per Uchudo gazvą. Jis buvo sudaužytas daugdievių kardų smūgiais ir jų mėtomais akmenimis, o du jo žiedai įsmigo į mūsų mylimo Pranašo palaimintus skruostus.

Mūsų Pranašas dėvėjo šalmą ir tada, kai įžengė į Meką jos užimti.

Kariai sėdo ant žirgų, iškėlė vėliavas ir vėliavėles,
grojo mehterį84 su klarnetais ir būgnais.

Mūsų Valdovo Pranašo vėliavos ir vėliavėlės

Gazvose mūsų Valdovas Pranašas naudojo dviejų rūšių vėliavas. Jo Raja buvo juoda, o Jo Liva – balta ir kiek mažesnė. Junusas ibn Ubaidas, Muchammedo ibn Kasimas išlaisvintasis, papasakojo: „Muchammedas ibn Kasimas pasiuntė mane pas Barą ibn Azibas paklausti apie Allaho Pasiuntinio (alaihis-salam) vėliavą. Bara ibn Azibas tarė: ‚Ji buvo juoda ir keturkampė, iš namiros (juodai baltai dryžuoto vilnonio audinio)’“. Ši vėliava buvo Chazrat Aišos vilnonė skara, juoda ir papuošta išsiuvinėtais raštais, primenančiais kupranugarių balnus. Ji buvo vadinama Ukab. Mūsų mylimo Pranašo vėliava buvo Chazrat Alio žinioje. Per Chaibaro gazvą mūsų Pranašas tarė: „Atiduosiu vėliavą drąsiam vyrui, kuris myli Allahą Aukščiausiąjį ir Jo Pasiuntinį ir kurį taip pat myli Allahas Aukščiausiasis ir Jo Pasiuntinys!“ – ir pasišaukė Chazrat Alį. Tada Jis atidavė jam Savo vėliavą.85 Allahas Aukščiausiasis suteikė Chazrat Aliui Chaibaro užkariavimą.

Ant Allaho Pasiuntinio vėliavos, vadinamos Liva al-chamd, buvo parašyta: „La ilaha illallah Muchammadun Rasulullah“. Per Chararo sariją mūsų Pranašas buvo pririšęs baltą vėliavą Sadui ibn Abi Vakasas. Siųsdamas Chazrat Alį į Jemeną, Jis pririšo turbaną prie ieties galo ir tarė: „Liva yra tokia!“ Livą laikydavo ir nešdavo tik kariuomenės vadas. Mūsų Pranašo baltą vėliavą Abvos (Vadano) gazvoje nešė Chazrat Chamza, Buvato gazvoje vėliavą nešė Sadas ibn Abi Vakasas, persekiojant Kurzą ibn Džabiras al-Fihris – Chazrat Alis, o Zul Ušairos gazvoje ją nešė Chazrat Chamza.

Išžygiuodamas į Badro gazvą, mūsų Pranašas atidavė Savo baltą vėliavą (livą) Musabui ibn Umairas, o Chazrat Alis nešė mūsų Pranašo juodą vėliavą (Ukab) priešais mūsų Pranašą.86 Mūsų Pranašo baltą vėliavą Banu Kainuka gazvoje nešė Chazrat Chamza, Karkarat al-Kadr, Uchudo ir Badr al-Mauid gazvose – Chazrat Alis, o Griovio gazvoje (Chandake) – Zaidas ibn Charisa. Ir Meką mūsų Pranašas užėmė su Savo balta vėliava. Per Tabuko gazvą mūsų Pranašas leido Chazrat Abu Bakrui nešti Savo didžiąją vėliavą, o Zubairui ibn Avamas – Savo mažesniąją vėliavą.

Mūsų Valdovo Pranašo žirgai

Pirmąjį Savo žirgą mūsų mylimas Pranašas nupirko Medinoje už dešimt ukijų87 sidabro iš vieno beduino iš Banu Fazara genties; dykumų žmonės jį vadino Daris, o mūsų Pranašas pavadino jį Sakb. Mūsų Pranašas jojo juo per Uchudo gazvą.88 Sakbas ant lūpos turėjo šiek tiek baltumo. Trys jo kojos buvo su baltomis žymėmis, tik viena dešinė koja jų neturėjo. Sakbas buvo greitas žirgas; jis bėgo tolygiai, kaip tekantis vanduo. Žirgą, vadinamą Murtadžiz, mūsų Pranašas buvo nupirkęs iš vieno beduino iš Banu Mura genties. Murtadžizas buvo gražus ir darnus, ir žvengė tarsi deklamuodamas eilėraštį.89 Aleksandrijos valdovas Mukaukas buvo atsiuntęs mūsų Pranašui dovanų žirgą, vadinamą Lizaz. Lizazas buvo labai greitas.90

Žirgą, vadinamą Zarib, mūsų Pranašui padovanojo Farva ibn Umairas al-Džuzamis. Zaribas buvo labai stiprus ir ištvermingas žirgas.

Rabija ibn Abi Bara al-Kalbis padovanojo mūsų Pranašui žirgą, vadinamą Lachif (arba Luchaif). Lachifas turėjo ilgą uodegą. Jo uodega šlavė žemę. Jasub buvo geriausias iš mūsų Pranašo žirgų.

„Atiduosiu vėliavą drąsiam vyrui, kuris myli Allahą Aukščiausiąjį ir Jo Pasiuntinį ir kurį taip pat myli Allahas Aukščiausiasis ir Jo Pasiuntinys!“ Hadisas šarif

Muravich buvo lenktynių žirgas, kurį Ubaidas ibn Jasiras padovanojo mūsų Pranašui Tabuke. Muravichas bėgo kaip vėjas.

Banu Raha genties atstovai, atvykę į Mediną dešimtaisiais metais po hidžros, padovanojo mūsų Pranašui žirgą Mirvach. Allaho Pasiuntiniui labai patikdavo, kai raitelis užsėsdavo ant Mirvacho ir prajodavo juo priešais Jį. Vard – žirgas, kurį mūsų Pranašui padovanojo Tamimas ad-Daris. Vardas buvo rausvai rudos spalvos. Mūsų Pranašas padovanojo jį Chazrat Umarui. Chazrat Umaras ant Vardo nugaros kovojo Allaho kelyje; jis jojo iš gazvos į gazvą. Mūsų Pranašas leisdavo trims Savo žirgams lenktyniauti. Chazrat Sahlas ibn Sadas jojo Zaribu, o Chazrat Abu Usaidas as-Saidis – Lizazu. Lizazas atbėgo pirmas, Zaribas – paskui Lizazą, o Sakbas – paskui Zaribą.

Mūsų Valdovo Pranašo mulas ir asilas

Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, turėjo ir asilą bei mulą. Aleksandrijos valdovas Mukaukas buvo atsiuntęs mūsų Pranašui dovanų pilką mulą ir pilką asilą. Mulas buvo vadinamas Duldul, o asilas – Jafur arba Ufair.91 Pirmasis baltas mulas, matytas islame, buvo Duldulas. Būtent šiuo pilku mulu mūsų Pranašas jojo per Chaibaro gazvą, o per Chunaino gazvą Jis jojo kitu pilku mulu. Kai per vieną gazvą mūsų Pranašas paragino Savo mulą pentinais, norėdamas veržtis prieš Havazino gentį, Chazrat Abasas laikė už pavadžio, o Chazrat Abu Sufjanas ibn Charisas – už balnakilpės; jie stengėsi sulėtinti jo bėgimą ir neleisti mūsų Pranašui įsiveržti į priešų gretas. Pagal kitą pasakojimą, per Chaibaro gazvą mūsų Pranašas jojo ir Jafuru, ant kurio nugaros buvo balnas, o ant galvos – apynasris iš palmių pluošto virvės. Kai mūsų Pranašas grįžo iš Atsisveikinimo chadžo, Jafuras jau buvo nugaišęs, o Duldulas po mūsų Pranašo mirties atiteko Chazrat Aliui. Chazrat Alis jojo juo iki savo kankinystės, paskui – Chazrat Chasanas, po to – Chazrat Chusainas, o vėliau – Chazrat Muchammedas ibn Chanafija. Duldulas gyveno iki pat Chazrat Muavijos laikų.

Mūsų Valdovo Pranašo kupranugariai

Kusva: ši mūsų Pranašo alaihis-salam kupranugarė dar buvo vadinama Džada ir Adba. Anksčiau ji priklausė Banu Kušair ibn Kab ibn Rabija ibn Amir arba Huraiš ibn Kab genčiai; Chazrat Abu Bakras nupirko ją už keturis šimtus dirhamų ir už tą pačią kainą perleido mūsų Pranašui. Mūsų Pranašas persikėlė į Mediną jodamas Kusva. Į Chudaibijos umrą Jis vyko Kusva. Ir Meką Jis užėmė jodamas Kusva. Mūsų Pranašas leisdavo Kusvai lenktyniauti, ir nė vienas kupranugaris negalėdavo jos aplenkti. Tačiau vienas beduinas išvedė dvejų metų kupranugarį ir laimėjo lenktynes. Atsisveikinimo chadžo metu mūsų Valdovas Pranašas pasakė Savo Arafato chutbą (pamokslą) sėdėdamas ant Kusvos. Chazrat Abu Bakro kalifato laikais Kusva buvo paleista Džanat al-Baki kapinėse. Ten ji laisvai ganėsi, kol nugaišo.92

„O mano Allahai! Kaip Tu sukūrei gražią mano išvaizdą, taip padaryk gražų ir mano achlaką (būdą)“ Hadisas šarif

Kupranugaris, paimtas kaip karo grobis iš Abu Džahlio: per Badro gazvą garsusis Abu Džahlio kupranugaris kaip grobis atiteko mūsų mylimo Pranašo daliai. Iki pat Chudaibijos umros Jis ir į gazvas jodavo šiuo kupranugariu. Jis paženklino jį kaip aukojamą gyvulį umrai. Daugdieviai norėjo jį nupirkti už šimtą kupranugarių. Mūsų Pranašas tarė: „Jei nebūtume jo atskyrę ir paskyrę aukai, būčiau įvykdęs jūsų norą“. Melžiamos kupranugarės: mūsų Pranašas turėjo septynias melžiamas kupranugares, vadinamas Chana, Samra, Urais, Sadija, Bagum, Jasira ir Daba, kurios ganėsi Zul Džadro ir Džamos ganyklose. Mūsų Pranašo šeima maitinosi dviem odmaišiais pieno nuo šių kupranugarių, kuriuos jiems atnešdavo kiekvieną vakarą.93 Tačiau kai mūsų Pranašas mirė, nė vienos iš šių kupranugarių nebebuvo gyvos.

Nuosavybė, kurią mūsų Valdovas Pranašas pavertė vakufu

Pirmąjį vakufą (fondą) islame sudarė septyni sodai ir daržai, kurie pagal Uchude šahidu tapusio Muchairiko testamentą buvo perduoti mūsų Pranašui ir Jo priimti; jie vadinosi: 1. Misab, 2. Safija, 3. Dalal, 4. Chusna, 5. Burka, 6. Avaf, 7. Mašraba.94 Per Uchudo gazvą Muchairikas, kuris prieš tapdamas musulmonu buvo žydų mokslininkas ir turtingas žmogus, tarė savo tautiečiams: „Jūs gerai žinote, kad Muchammedas yra paskutiniųjų laikų Pranašas. Jo požymiai aiškiai ir tiksliai aprašyti Taurate (Toroje). Dabar mums dera sekti Juo ir būti šalia Jo sunkiomis Jo dienomis“. Žydai atsakė: „Tu teisus, bet šiandien šeštadienis. Šiandien negalima dirbti jokių darbų!“ Supratęs, kad primygtinai reikalauti beprasmiška, jis prisijuosė kardą ir paskelbė esąs musulmonas. Savo artimiesiems jis paliko testamentą: „Jei būsiu nužudytas, visas mano turtas priklauso Muchammedui. Jis gali juo naudotis, kaip panorės“. Jis nuėjo ir prisidėjo prie islamo kariuomenės. Ir jis išgėrė šahido mirties šerbetą (radijallahu anhu).

Galiausiai mūšis baigėsi, ir žaizdos buvo aprištos. Muchairiko artimieji laikėsi testamento ir perdavė jo nuosavybę Chabibullah. Mūsų Valdovas Pranašas šias žemes, turtingas šalto vandens ir vaisių gausybės, pavertė vakufu ir atvėrė jas vargšams ir stokojantiems. Taip islame prasidėjo vakufų tradicija. Mūsų Pranašas pagyrė jį žodžiais: „Muchairikas – geras žmogus iš žydų tautos“.

Mūsų Pranašo (alaihis-salam) vakufai Medinoje daugiausia buvo iš Muchairiko nuosavybės.

Ibn Chumaidas pasakoja: „Kalifas Umaras ibn Abdulazizas panoro, kad jam atneštų datulių iš Muchairiko vakufo palmių giraičių. Jas atnešė lėkštėje. Kai Umaras ibn Abdulazizas tarė: ‚Abu Bakras ibn Chazmas man parašė, kad šios datulės yra nuo datulių palmės, išlikusios nuo Pasiuntinio alaihis-salam laikų, ir kad Pasiuntinys alaihis-salam valgė jos vaisių‘, aš tariau: ‚O tikinčiųjų valdove! Padalyk jas mums!‘ Jis padalijo, ir kiekvienas iš mūsų gavo po devynias datules“.

Umaras ibn Abdulazizas sakė: „Kai buvau Medinos valdytojas, įėjau į tą palmių giraitę ir valgiau datules nuo to medžio, ir niekada nesu ragavęs tokios skanios ir saldžios datulės!“

Amras ibn Muhadžiras pasakoja: „Pasiuntinio alaihis-salam daiktai buvo pas Umarą ibn Abdulazizą viename kambaryje, ir jis kasdien į juos žiūrėdavo. Kai pas jį ateidavo ir susirinkdavo kuraišai, jis įvesdavo juos į šį kambarį, atsigręždavo į tuos daiktus ir sakydavo: ‚Štai palikimas to asmens, kuriuo Allahas jus pagerbė!’“ Juos sudarė: 1. lova, nupinta iš datulių palmių lapų,

2. galvos pagalvė, prikimšta datulių palmių pluošto ir aptraukta oda, 3. gana didelė lėkštė, 4. gėrimo taurė,

5. drabužis, 6. rankinės girnos,

7. strėlinė, 8. aksominė antklodė.

(Ši antklodė kvepėjo maloniau už muskusą dėl nuostabaus kvapo, sklidusio nuo mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, palaiminto kūno. Kaskart susirgęs, Umaras ibn Abdulazizas (radijallahu anhu) nusiprausdavo vandeniu, kuriame buvo išskalbta ta antklodė, ir pasveikdavo.)

Kai meilės jūra subangavo,
pasirodė nepakartojamas perlas,
apie Jo didybę Tiesa tarė:
Laula ka lama chalaktul aflak.
Kai patekėjo tos Saulės šviesa,
ji pripildė visą visatą,
kas eina Jo pėdomis,
tas viskame randa gėrį.
Nors kraštai buvo Jo valdžioje,
Jis neturėjo nė trejų marškinių.
Jo namuose nebuvo daug turto,
kai Jis mirė, Jo šarvai buvo įkeisti.
Palyginti su tuo, ką Jis dažniausiai regėdavo,
ko gi vertas šis pasaulis?
Jo geradarystės visiems buvo gausios,
žodžio „ne“ Jis nepažinojo.
Kartais Jis duodavo tiek daug,
kad visi Jo priešai nulenkdavo galvas.
Jis buvo gailestingas tėvas kiekvienam našlaičiui.
Jo užuojauta buvo gausi net menkiausiems.
Viskas, ką Jis darė, buvo kupina išminties,
Jis niekada nieko neprašė.
Jis visada lankydavo ligonius,
kenčiantiems teikdavo išgijimą.

„O Allaho Pasiuntiny! Neturiu jėgų Tave šlovinti; mes visi sukurti dėl Tavęs. O Tu, ištikimybės krašto Šache, savo gyvybę ir viską aukoju Tau!“ Huseinas Hilmis ibn Saidas (rachmatullahi alaih)

Nakties namazo Jis niekada neapleido,
iš Allaho baimės niekada ramiai neatsiguldavo.
Pranašas visada su visais elgėsi
kaip su Sau lygiais.
Jis didžiavosi būdamas Allaho tarnas,
Jo achlakas buvo dieviškasis achlakas.
Kas trokšta eiti šiuo keliu,
tas pasipuošia gražiomis savybėmis.
Jis lankė mokyklą, kurioje
Allahas buvo Jo mokytojas,
Korane Rachmanas
gražiai Jį aprašė.
Iki prisikėlimo Pranašų Šachui
tebūna begaliniai salavatai!
Jo Alui ir Ashabams –
salatas ir salamas, nuolankiai!

CHILJA AS-SAADAT Davęs patarimų Savo Ashabams, Fachr al-alam tarė: po mano mirties, jei kas pamatys mano tyrąją Chilją, bus tarsi iš tiesų matęs mano veidą. Jei ją pamačius jame pabus meilė man, tai yra jei jis pamils mano grožį, jei jis trokš mane pamatyti, jei jo širdis prisipildys meilės man, tada Pragaras jam taps charam, mano Viešpats suteiks jam Rojų. Tiesa neprikels jo nuogo, jis taps Tiesos atleidimo dalininku. Sakoma: jei kieno nors ranka su meile parašys Pasiuntinio chilją, Tiesa apsaugos jį nuo baimės, net jei visa žemė prisipildytų nelaimių. Jo kūnas šiame pasaulyje nepažins ligos, visas jo kūnas bus laisvas nuo skausmo. Net jei tas žmogus būtų nusidėjęs, Pragaras jo kūnui taps charam. Jis bus išgelbėtas nuo kančios kitame pasaulyje, viskas, ką jis daro šiame pasaulyje, bus lengva. Didingasis Viešpats Prisikėlimo dieną prikels jį kartu su tais, kurie šiame pasaulyje matė Pasiuntinį. Nors sunku apibūdinti Chilja an-Nabi, pradedame, kiek leidžia mūsų jėgos. Ieškodami prieglobsčio pas Zul Džalal, nuolankiai pradedame Jį apibūdinti. Visa umma sutaria dėl šio žodžio: Fachr al-alam buvo rausvai baltas. Jo palaimintas veidas buvo tyrai baltas, su rausvu atspalviu, kaip rožė. Prakaitas Jo veide buvo kaip perlai, jis darė tą puikų brangakmenį dar gražesnį.

Kai šis džiaugsmo šaltinis prakaituodavo,
tarsi subanguodavo nuro jūra.
Jo akys visada atrodė tarsi įbrėžtos surma,
Jo gražios akys traukė širdis.
Jų baltymai buvo visiškai balti,
Jo Viešpats juos pagyrė ajatu.
Jų juoduma nebuvo maža,
Jam artima ir tolima buvo tas pats.
Jo akys buvo didelės, gražios ir dailios,
Jo palaimintas veidas visada spindėjo nuru.
Mustafos regėjimo galia
naktį buvo tokia pat stipri kaip dieną.
Jei Jis norėdavo pažvelgti į kokią vietą,
ir Jo tyras kūnas pasisukdavo ton pusėn.
Jo kūnas sekė paskui Jo galvą,
to Jis niekada neapleido.
Nors Pasiuntinys turėjo kūną,
Jis buvo tarsi siela kūniškame pavidale.
Pasiuntinys buvo gražus ir mielas,
Aukščiausiasis Allahas Jį labai mylėjo.
Malikas ir Abu Hala vienbalsiai sakė:
Jo antakiai buvo atviri, kaip jaunas mėnulis.
Tarp Jo antakių buvo tyrai balta,
matoma kaip sidabras – taip aišku buvo.
Jo palaimintas veidas buvo šiek tiek apvalus,
su tokia šviesia oda, beveik permatoma.
Tarp Jo palaimintų juodų antakių
buvo visos visatos kibla.
Jo palaiminta nosis, žiūrint iš šono,
atrodė šiek tiek aukštesnė per vidurį.
Ji buvo tokia graži, tokia tiesi ir daili,
kad niekas neįstengė jos iki galo apibūdinti.
Tarp Jo dantų buvo truputį tarpo;
jie spindėjo kaip perlų vėrinys.
Kaskart, kai pasirodydavo Jo priekiniai dantys,
viskas aplinkui pasidengdavo nuru.

Kai abiejų pasaulių Valdovas šypsodavosi,
Pranašas viskam, gyvam ir negyvam, visuose pasauliuose,
pasirodydavo Jo priekiniai dantys, tokie skaistūs,
kaip krušos grūdeliai, tokie dailūs.
Ibn Abasas sakė, kad Chudos Chabibas
buvo per drovus garsiai juoktis.
Toks drovus buvo Jis, šios religijos atrama,
kad niekada garsiai nesijuokė, sakoma.
Allaho Pasiuntinys buvo toks švelnus ir drovus,
kad iš drovumo niekada nesidairydavo aplink.
Jo veidas buvo apvalus kaip pilnatis,
Jis buvo veidrodis didingajam Maulai.
Jo gražus veidas taip spindėjo nuru,
kad dėl viso to spindesio negalėjai Jam pažvelgti į veidą.
Šis gražus Nabis taip traukė širdis,
kad šimtas tūkstančių sahabių buvo Jį įsimylėję.
Tie, kurie Jį matė bent kartą sapne,
sakė, kad pasaulyje nėra tokio džiaugsmo.
Žinok ir tai, kad Jo skruostai buvo gražūs,
nelabai mėsingi, sakoma.
Didingasis Allahas su meile buvo Jį sukūręs
balto veido ir atviros kaktos.
Visada nuo Jo kaklo spindėjo nuras
tarp Jo plaukų, kaip šviesos šaltinis.
Jo palaimintoje barzdoje žilų plaukų,
gerai žinok, buvo ne daugiau kaip septyniolika.
Ji nebuvo nei garbanota, nei per ilga;
dailios formos, kaip ir visi Jo kūno nariai.
Rasul al-afak tyras kaklas
buvo visiškai baltas ir visiškai skaidrus.
Daugelis išsiauklėjusių Ashabų
sakė, kad Jo pilvas ir krūtinė buvo lygūs.

Jei būtų buvę įmanoma atverti Jo palaimintą krūtinę,
žinių lobynas būtų išspinduliavęs dieviškąjį žėrėjimą.95
Krūtinė, kurioje apsigyveno dieviškoji meilė,
negalėjo būti kitokia.
Jo palaiminta krūtinė buvo plati;
į ją nužengė Ilm al-laduni.
Balta ir skaisti buvo ta didi krūtinė;
kas ją matė, manė, kad tai pilnatis.
Gili meilė amžinajai Esybei
buvo uždegusi šį rinktinį kūrinį.
Visi tai žino, jauni ir seni:
Visatos Valdovo mentės buvo plokščios.
Nugaros viduryje Jis buvo kiek mėsingas;
Jis buvo dosnus ir didingas.
Jo sidabru spindinti oda buvo nepaprastai švelni;
ant jos buvo didelis pranašystės antspaudas.
Pranašystės antspaudas buvo ant Jo nugaros,
arti dešiniojo šono, tikrai.
Tie, kurie tai žinojo, pasakojo,
kad kilnusis antspaudas buvo didelis apgamas.
Jis buvo tamsus, beveik gelsvos spalvos,
balandžio kiaušinio dydžio.
Apsuptas tarsi ribos linija –
smulkių plaukelių ratu.
Tie, kurie apibūdino šį kilniausios kilmės Žmogų,
sakė, kad Nabis buvo stambiakaulis.
Kiekvienas Jo kaulas buvo didelis ir tvirtas,
karališkas ir išvaizda, ir būdu.

Kiekvienas Jo kūno narys, toks palaimintas,
buvo dailiai sukurtas ir proporcingas, ir jo tvirtumas buvo akivaizdus.
Visi palaiminti Pranašo kūno nariai
buvo tokie pat gražūs kaip Korano ajatai.
Šio valdovo delnai
buvo platūs, tyri, dailūs ir mieli.
Kaip mielos Jo rankos, tokie buvo ir Jo padai,
kvapnūs ir gražūs kaip šviežia rožė.
Tokios dailios, sakė išmanantieji,
buvo stebuklingos ir palaimintos rankos.
Kai Pranašas su kuo nors sveikindavosi,
visada šypsodavosi taip švelniai.
Net jei praeidavo pora dienų, taip,
ir net daugiau nei mėnuo,
tą laimingą žmogų atpažindavo tarp žmonių
iš Jo švelnaus kvapo.
Jo krištolo skaidrumo oda buvo balta ir be plaukų;
kaip galėčiau šlovinti tokį nepriekaištingą grožį!
Kad amžinai regėtų Mylimąjį,
visas tas dailus, palaimintas kūnas buvo virtęs akimi.
Tokia tobula buvo ta švelni oda,
ant kurios Kūrėjas parodė Savo išmintį.
Jokių plaukų ant Jo pilvo ar krūtinės,
tyrai balta, kaip sidabro plokštė.
Tik nuo krūtinės vidurio žemyn
driekėsi lygi plaukų eilė.
Ši juoda linija ant palaiminto kūno
buvo graži, kaip aureolė aplink pilnatį.
Visą gyvenimą palaiminti kūno nariai
liko tokie patys kaip Jo jaunystėje.
Net ir sensdamas, Pranašas
vis tiek atsinaujindavo, kaip pumpuras.
Ir niekada nemanyk, kad Visatos Sultonas
buvo itin apkūnus.
Jis nebuvo nei liesas, nei labai mėsingas;
vidutinio sudėjimo ir labai stiprus.

Įžvalgieji apie Jį sakė:
nei per liesas, nei virš normos, nei per storas.
Kūrėjas buvo sukūręs šį didingą kūną
su dieviškuoju teisingumu ir pusiausvyra.
Jo tyra oda buvo tobulos pusiausvyros;
visas Jo kūnas buvo paniręs į nurą.
Sidros Valdovas buvo vidutinio ūgio;
su Juo pasaulis atrado savo tvarką.
Tie, kurie matė Jo stoto stebuklą,
visi sakė, šlovindami Jį:
niekada nesame matę tokio rožių grožio,
gražaus ir ūgiu, ir būdu, ir veidu.
Nabis buvo vidutinio ūgio; vis dėlto,
kai aukštas vyras eidavo kartu su Pranašu,
kad ir koks aukštas tas vyras būtų,
Pranašas vis tiek atrodydavo aukščiausias.
Šis brangakmenis, palyginti su aukštu vyru,
buvo delnu aukštesnis.
Kai Jis kur nors eidavo, oriai ir didingai,
Jis eidavo labai greitai.
Apie Jo eiseną taip pat sakome,
kad eidamas Jis pasilenkdavo į priekį.
Tai yra tarsi leistųsi nuo kalno,
Jis visada šiek tiek pasilenkdavo į priekį.
Jis buvo toks aukštas garbe ir orumu,
kad Ibrahimo siela Juo didžiavosi.
Tas, kurį Chuda išsirinko,
tikrai turi tobulo grožio kūno narius.
Kai Allaho Pasiuntinys eidavo tyliai
ir kas nors staiga pamatydavo Jį kelyje,
tą žmogų apimdavo baimė;
toks aukštas jam atrodydavo Allaho Pasiuntinys.
Jei kas nuolat kalbėdavosi su Pranašu
ir pamaldžiai klausydavosi Jo saldaus balso,
Jo žodžių saldumas jį taip užvaldydavo,
kad jis tapdavo Pranašo vergu, jei tik Jis jį priimtų.

Amžinasis Kūrėjas buvo Jį papuošęs
gražiu, neprilygstamu achlaku.
O Allaho Pasiuntiny! Neturiu jėgų Tave šlovinti;
mes visi sukurti dėl Tavęs.
O Tu, ištikimybės krašto Šache,
savo gyvybę ir viską aukoju Tau!
Hüseyin Hilmi Işık
(kaddesallahu taala sirrehul-aziz)

AHL AS-SUNNA KASIDA
Ahl as-Sunna tikėjimas – tai, ko tau pirmiausia reikia,
yra septyniasdešimt trys sektos, bet visos kitos priklauso Pragarui.
Visi musulmonai – sunitai, o jų vadovas – Numanas.
Rojus pažadėtas tiems, kurie imane seka jais.
Pirmiausia sutvirtink savo tikėjimą, o paskui laikykis islamo!
Laikykis penkių islamo pagrindų, tuoj pat venk to, kas charam!
Jei padarai nuodėmę, tuoj pat atlik taubą (atgailauk), negaišk laiko!
Kas neseka islamu, tas kada nors tikrai gailėsis.
Niekada neleisk savęs apgauti bedieviui, kitaip ir tu pražūsi!
Saugokis saldžių žodžių, kitaip jie įvilios tave į nelaimę!
Veidmainių pagausėjo: išorėje angelai, viduje gyvatės.
Kad įviliotų tave į spąstus, jie apsimeta draugais, ir dar nuoširdžiais.
Kiekvienas mano, kad pats teisus, o kas su juo nesutinka, klysta,
islamas – svarstyklės; būtent jis atskiria teisųjį!
Žinok, kad tas, kuris neseka islamu, – paklydęs žmogus;
šiuo žodžiu tikrai tiki tas, kuris gerai supranta istoriją.
Kodėl tas, kuriam kur nors skauda, bėga pas gydytoją?
Todėl, kad niekas nenori mirti; gyvenimas saldesnis už viską.
Troškimas gyventi amžinai – kas gali pasakyti, kad jo neturi?
Mirti nereiškia išnykti; tikėk gyvenimu kape!
Rojus amžinas, ir Pragaras taip pat; tai paskelbė Koranas,
amžinos kančios reikia saugotis, net jei tai būtų tik įtarimas.
Vis dėlto yra tokių, kurie tuo netiki; šikšnosparnis bėga nuo šviesos,
o varna mėgaujasi sąvartynu; tik lakštingala ieško rožės.
Kas atsidavęs nafsui ir malonumams, tikrai negali mylėti islamo,
ar gali šie du tapti viena? Gėris ir blogis atskirti!
Musulmonai gerbia teisę ir daro gera kiekvienam kūriniui;
netikintieji, kaip gyvatės, mėgaujasi keldami kitiems skausmą.
Ak, ja Rabbi, ak! Kokie sunkūs paskutinieji laikai,
labai nedaug kas atlieka namazą, o religinės žinios užmirštos.