MŪSŲ VALDOVO PRANAŠO AHL AL-BAIT

Mūsų Valdovo Pranašo santuokų priežastys

Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) pirmą kartą vedė būdamas dvidešimt penkerių metų – Chazrat Chadidžą (radijallahu anha). Jai buvo keturiasdešimt metų, ir ji buvo našlė. Tačiau ji turėjo didelius turtus, grožį, protą, žinias, garbę, kilnią kilmę, skaistumą ir gerą elgesį. Jie gyveno kartu dvidešimt penkerius metus. Kol Chazrat Chadidža buvo gyva, Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) niekada nesudarė jokios kitos santuokos.

Mirus mūsų motinai Chazrat Chadidžai (radijallahu anha), mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), antrą kartą vedė būdamas penkiasdešimt penkerių metų – Chazrat Abu Bakro dukterį, mūsų motiną Chazrat Aišą (radijallahu anha). Allaho Pasiuntinys ją vedė Allaho Aukščiausiojo įsakymu. Jis gyveno su ja aštuonerius metus, iki pat Savo mirties. Ji buvo labai protinga, įžvalgi, mokyta, išsilavinusi, skaisti ir dievobaiminga. Kadangi ji turėjo labai gerą atmintį, Ashabai al-kiram daug ko jos klausdavo ir iš jos mokydavosi.

Visas kitas Savo santuokas Jis sudarė dėl religinių ar politinių priežasčių arba iš gailestingumo ir gerumo. Visos šios moterys buvo našlės, ir dauguma jų buvo pagyvenusios. Pavyzdžiui: kai Mekos netikintieji taip skaudžiai kankino ir skriaudė musulmonus, kad to nebebuvo įmanoma pakelti, dalis Ashabų al-kiram persikėlė į Abisiniją. Abisinijos karalius Nadžašis buvo krikščionis. Jis uždavė musulmonams įvairių klausimų ir, kupinas žavesio brandžiais atsakymais, kuriuos gavo, atėjo į tikėjimą. Jis padarė musulmonams daug gera. Ubaidula ibn Džachšas, kuris atrodė atėjęs į tikėjimą, norėdamas ištrūkti iš skurdo, leidosi kunigų apgaunamas, tapo atskalūnu ir iškeitė savo religiją į šį pasaulį.1 Šis prakeiktasis, Allaho Pasiuntinio tėvo sesers sūnus, vertė ir ragino savo žmoną Um Chabibą atsisakyti religijos ir praturtėti. Tačiau kai moteris pasakė, kad verčiau susitaikys su skurdu ir mirtimi, negu atsisakys Muchammedo alaihis-salam religijos, jis su ja išsiskyrė. Jis tikėjosi, kad ji pražus ir mirs varge. Tačiau netrukus mirė jis pats. Um Chabiba buvo Abu Sufjano, tuo metu buvusio kuraišų vyriausiuoju karvedžiu Mekoje, duktė. Tuo metu mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), kovojo labai sunkias kovas su kuraišų kariuomenėmis, o Abu Sufjanas visomis jėgomis kovojo, kad sunaikintų islamą. Allaho Pasiuntinys išgirdo, koks stiprus buvo mūsų motinos Um Chabibos (radijallahu anha) tikėjimas ir į kokią labai skaudžią padėtį ji pateko. Jis parašė laišką Nadžašiui ir paprašė: „Noriu vesti Um Chabibą, kuri yra ten pas tave. Sudaryk mano nikachą (santuokos sutartį, sudaromą pagal islamą)! Paskui atsiųsk ją čia“. Nadžašis jau buvo tapęs musulmonu. Jis parodė laiškui didelę pagarbą, pakvietė ten buvusius musulmonus į savo rūmus ir surengė puotą. Nikachas buvo sudarytas septintaisiais metais po hidžros, ir jis padovanojo daug dovanų. Taip Um Chabiba gavo atlygį už savo imaną (tikėjimą) ir ten gyveno turtingai ir gerai. Jos dėka gerai gyveno ir kiti musulmonai. Kadangi Rojuje moterys bus kartu su savo vyrais, ji kartu gavo gerą žinią apie aukščiausią Rojaus pakopą, o palyginti su šia žinia, visi šio pasaulio malonumai ir gėrybės yra labai menki. Šis nikachas tapo viena iš priežasčių, paruošusių kelią tam, kad Abu Sufjanas (radijallahu taala anhu) vėliau pelnytų garbę tapti musulmonu. Kaip matyti, šis nikachas taip pat rodo, kokia didelė buvo Allaho Pasiuntinio išmintis, protas, genialumas, gerumas ir gailestingumas.2

Kitas pavyzdys – Chazrat Umaro duktė, mūsų motina Chazrat Chafsa (radijallahu anha), kuri buvo likusi našle. Kai Chazrat Umaras trečiaisiais metais po hidžros paklausė Chazrat Abu Bakro ir Chazrat Usmano: „Ar vesi mano dukterį?“ – kiekvienas iš jų atsakė: „Pagalvosiu“. Vieną dieną, kai visi trys ir kiti buvo susirinkę, Allaho Pasiuntinys paklausė: „O Umarai! Matau, kad esi nuliūdęs. Kokia priežastis?“ Kaip lengva įžiūrėti rašalo spalvą buteliuke, taip Allaho Pasiuntinys iš pirmo žvilgsnio suprasdavo kiekvieno mintis. Kai laikydavo tai reikalinga, Jis paklausdavo. Kadangi sakyti tiesą Jam, maža to, ir visiems mums yra fardas, Chazrat Umaras atsakė: „O Allaho Pasiuntiny! Pasiūliau savo dukterį Abu Bakrui ir Usmanui, bet jie jos neėmė“. Kadangi Allaho Pasiuntinys visiškai nenorėjo, kad šie trys Jo Ashabai, kuriuos Jis labiausiai mylėjo, būtų liūdni, Jis tuoj pat, norėdamas juos pradžiuginti, tarė: „O Umarai! Ar nori, kad tavo dukterį atiduočiau tokiam, kuris geresnis už Abu Bakrą ir Usmaną?“ Chazrat Umaras apstulbo. Mat jis žinojo, kad nėra nieko geresnio už Chazrat Abu Bakrą ir Chazrat Usmaną. Jis tarė: „Taip, o Allaho Pasiuntiny“. Allaho Pasiuntinys tarė: „O Umarai, atiduok savo dukterį man!“ Taip Chazrat Chafsa tapo Abu Bakro, Usmano ir visų muminų motina, o jie tapo jos tarnais, ir Chazrat Abu Bakras, Chazrat Umaras ir Chazrat Usmanas (radijallahu anhum) tapo dar artimesni ir dar brangesni vienas kitam.3

Trečias pavyzdys: penktaisiais ar šeštaisiais metais po hidžros tarp šimtų belaisvių, paimtų iš Banu Mustalik genties, buvo Džuvairija, genties vado Chariso duktė. Kai Allaho Pasiuntinys ją išpirko, išlaisvino ir vedė, visi Ashabai al-kiram tarė: „Gėdijamės laikyti vergėmis ir tarnais Allaho Pasiuntinio žmonos, mūsų motinos, giminaičius“. Visi jie išlaisvino savo belaisvius. Ši santuoka lėmė, kad šimtai belaisvių buvo išlaisvinti. Mūsų motina Chazrat Džuvairija (radijallahu anha) visada tai minėdavo ir tuo didžiavosi. Chazrat Aiša sakė: „Niekada nemačiau moters, kuri būtų atnešusi daugiau gėrio ir daugiau palaimos negu Džuvairija“.4 Hadise šarif pasakyta: „Mano santuokos su visomis mano žmonomis ir tai, kad aš ištekinau savo dukteris, – visa tai įvyko su leidimu, kurį Džibrilas (alaihis-salam) atnešė nuo Allaho Aukščiausiojo“.

Viena iš svarbių priežasčių, dėl kurių Allaho Pasiuntinys vedė kelias žmonas, buvo islamo religijos skelbimas. Prieš apreiškiant hidžabo ajatą, tai yra prieš moterims įsakant prisidengti, pas Allaho Pasiuntinį ateidavo ir moterys klausti ir mokytis to, ko nežinojo. Kai Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) nueidavo į kieno nors namus, ateidavo ir moterys, susėsdavo, klausydavosi ir gaudavo naudos. Tačiau kai buvo apreikštas hidžabo ajatas ir na-machram (svetimoms, ne artimoms giminėms) moterims ir vyrams buvo uždrausta sėdėti kartu ir kalbėtis, Allaho Pasiuntinys nebepriimdavo na-machram moterų. Jis įsakė joms klausti Jo palaimintosios žmonos Chazrat Aišos ir iš jos mokytis. Kadangi ateidavo ir klausdavo labai daug žmonių, Chazrat Aiša nespėdavo visiems atsakyti. Kad palengvintų šią svarbią tarnystę ir sumažintų mūsų motinos Aišos naštą, Allaho Pasiuntinys vedė tiek žmonų, kiek buvo reikalinga. Per Savo palaimintąsias žmonas Jis paskelbė musulmonėms šimtus subtilių žinių apie moteris. Jei Jis būtų turėjęs tik vieną žmoną, visoms moterims būtų buvę sunku, netgi neįmanoma, jos klausti. Kad visiškai paskelbtų Allaho Aukščiausiojo religiją, Jis užsikrovė ant Savo pečių ir daugelio santuokų naštą.

Mūsų Valdovo Pranašo palaimintosios žmonos

Chadidža al-Kubra (radijallahu anha): Ji buvo kilusi iš kilmingos ir garbingos kuraišų šeimos. Ji buvo Chuvailido ibn Asadas ibn Abdiluza ibn Kusajus duktė. Ji yra pirmoji Allaho Pasiuntinio žmona. Jos tėvo vardas – Chuvailidas, o motinos – Fatima. Ji buvo keturiasdešimties metų našlė, kai ištekėjo už Allaho Pasiuntinio. Mūsų Valdovui Pranašui tada buvo dvidešimt penkeri metai. Su ja Jis susilaukė keturių dukterų ir dviejų sūnų. Būdama našlė, ji vertėsi prekyba. Ji turėjo prievaizdų, raštininkų ir vergų. Ji buvo labai turtinga, mokyta ir protinga. Ji buvo pirmoji laisva moteris, atėjusi į tikėjimą. Kai Džibrilas alaihis-salam pirmą kartą pasirodė Allaho Pasiuntiniui, Jis išsigando. Jis papasakojo Chadidžai, kas atsitiko. Chadidža (radijallahu anha) pirmoji atėjo į tikėjimą. Netikintieji garbino stabus, netikėjo Allaho Pasiuntiniu ir iš Jo tyčiojosi. Jie labai Jį kankino. Chadidža (radijallahu anha) Jį guodė ir drąsino. Ji paaukojo dėl Jo visus savo turtus ir nuosavybę. Ji ištikimai tarnavo Allaho Pasiuntiniui dvidešimt penkerius metus. Nė karto ji Jo neįskaudino.

Ji mirė Mekoje trejus metus iki hidžros, praėjus trims dienoms po Abu Talibo mirties, būdama šešiasdešimt penkerių metų.

Allaho Pasiuntinys gyrė ją kiekviena proga iki pat Savo mirties. Vieną dieną, kai Jis ją gyrė namuose, mūsų motina Aiša negalėjo susilaikyti nepasakiusi: „Didingasis Allahas davė Tau geresnę už ją“. Tada Allaho Pasiuntinys tarė: „Ne! Man niekada nebuvo duota geresnės už ją. Kai visi mane vadino melagiu, ji manimi tikėjo. Kai visi mane kankino, ji stovėjo šalia manęs. Ji palengvino mano sielvartus“.

Chazrat Chadidža ir jos duktė Fatima az-Zahra yra dvi iš keturių moterų, kurios hadise šarif paminėtos kaip pačios iškiliausios iš visų pasaulio moterų. Trečioji – Faraono žmona Chazrat Asija, o ketvirtoji – Chazrat Marjama (Pranašo Isos alaihis-salam palaimintoji motina) (radijallahu taala anhuna).

„Mano santuokos su visomis mano žmonomis ir tai, kad aš ištekinau savo dukteris, – visa tai įvyko su leidimu, kurį Džibrilas (alaihis-salam) atnešė nuo Allaho Aukščiausiojo“ Hadisas šarif

Chazrat Aiša (radijallahu anha): Ji yra antroji iš Allaho Pasiuntinio tyrųjų žmonų. Ji yra Chazrat Abu Bakro duktė. Jos motinos vardas – Um Ruman. Ji gimė aštuonerius metus iki hidžros. Vaikų ji neturėjo. Allaho Pasiuntinys sudarė su ja nikachą praėjus metams po Chadidžos al-Kubra mirties ir dvejus metus iki hidžros. Po trejų metų ji buvo su pagarba atvesta į Chudžra as-saadat (Laimės kambarį) Medinoje. Jos išmintis, protas, ifatas (skaistumas) ir takva buvo stebėtinai dideli. Allaho Pasiuntinys ją labai mylėjo ir daug gyrė. Jos nikachas buvo sudarytas Allaho Aukščiausiojo įsakymu. Ji pagirta ajate al-karima. Ashabai al-kiram kreipdavosi į ją, kad išspręstų savo sunkius klausimus. Kai Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) mirė, jai buvo aštuoniolika metų. Kadangi jos idžtihadas (aiškinimas klausimų, kurie nėra aiškiai išdėstyti Kilniajame Korane ar hadisuose šarif, lyginant juos su klausimais, kurie juose aiškiai nurodyti) nesutapo su Chazrat Alio idžtihadu, ji buvo tarp tų Ashabų al-kiram, kurie per Kupranugario įvykį kovojo prieš Chazrat Alį. Ji labai nuliūdo, kai Chazrat Alis tapo šahidu. Churufitai ją labai šmeižia. Jie sako, kad ji nemėgo Chazrat Alio. Tačiau būtent ji perdavė hadisą šarif: „Mylėti Alį – tikėjimo (imano) dalis“. Taip ji paskelbė, kad jį myli ir kad visi turi jį mylėti. Ji mirė Medinoje penkiasdešimt septintaisiais metais po hidžros, būdama šešiasdešimt penkerių metų. Jos kapas yra Bakio kapinėse.

Sauda binti Zama (radijallahu anha): Ji yra trečioji Allaho Pasiuntinio žmona. Ji ir jos vyras buvo atėję į tikėjimą ir persikėlę į Abisiniją. Kai jie grįžo į Meką, jos vyras mirė. Allaho Pasiuntinys pirmiausia sudarė nikachą su Chazrat Aiša, o paskui su Chazrat Sauda. Saudą Jis parsivedė į Savo namus Mekoje, o Chazrat Aišą – Medinoje. Ji buvo labai gailestinga ir skaisti moteris. Ji mirė, kai Chazrat Umaras buvo kalifas.5

Chafsa (radijallahu anha): Ji yra Chazrat Umaro duktė. Jos pirmasis vyras buvo Chunaisas. Kartu jie persikėlė į Abisiniją ir į Mediną. Kai ji jauna liko našle, tėvas ją pirmiausia pasiūlė Chazrat Abu Bakrui, o paskui Chazrat Usmanui. Jie abu atsiprašė. Chazrat Umaras nuliūdo. Trečiaisiais metais po hidžros ji buvo pagerbta Allaho Pasiuntinio nikachu. Po kurio laiko Allaho Pasiuntinys su ja išsiskyrė. Paskui Jis vėl ją vedė, Džibrilui alaihis-salam davus ženklą. Ji daug pasninkavo ir atliko daug namazų. Ji mirė 41-aisiais metais po hidžros, būdama šešiasdešimties metų.

Zainaba binti Chuzaima (radijallahu anha): Ji atlikdavo daug ibadatų ir duodavo daug sadakos. Anksčiau ji buvo Abdulos ibn Džachšas žmona. Abdulos motina buvo Umaima, Allaho Pasiuntinio tėvo sesuo. Jis tapo šahidu per Uchudo gazvą. Nors ji buvo pagerbta Allaho Pasiuntinio nikachu, ji mirė po aštuonių mėnesių.6

Um Salama (radijallahu anha): Jos vardas buvo Hinda. Kartu su savo vyru Abu Salama ji buvo tarp pirmųjų, persikėlusių į Abisiniją. Abu Salama buvo Ubaidulos ibn Džachšas brolis. Ubaidulos ibn Džachšas motina buvo Bara, Allaho Pasiuntinio tėvo sesuo. Abu Salama mirė Medinoje ketvirtaisiais metais po hidžros nuo žaizdos, gautos per Uchudo gazvą. Ji atmetė Chazrat Abu Bakro ir Chazrat Umaro piršlybas. Ji buvo pagerbta Allaho Pasiuntinio nikachu. Ji mirė Medinoje penkiasdešimt devintaisiais metais po hidžros, būdama aštuoniasdešimt ketverių metų. Iš Allaho Pasiuntinio žmonų ji mirė paskutinė.7

„Ne! Man niekada nebuvo duota geresnės už ją (Chadidžą). Kai visi mane vadino melagiu, ji manimi tikėjo. Kai visi mane kankino, ji stovėjo šalia manęs. Ji palengvino mano sielvartus“ Hadisas šarif

Džuvairija (radijallahu anha): Ji buvo Banu Mustalik genties vado Chariso duktė. Ji pateko į nelaisvę per Muraisio gazvą penktaisiais metais po hidžros. Jos vyras, jos dėdės sūnus, žuvo mūšyje. Jai buvo dvidešimt metų, ir ji buvo labai graži. Pasak vieno perdavimo, kai Džuvairija buvo išstatyta parduoti, jos tėvas atvyko į Mediną su kupranugarių banda, kad ją išpirktų. Kadangi jam buvo gaila atiduoti du puikius kupranugarius, jis paslėpė juos už miesto. Pasiuntinys alaihis-salam tarė: „Atvesk ir tuos du kupranugarius, kuriuos paslėpei tokioje ir tokioje vietoje“. Charisas apstulbo; jis, du jo sūnūs ir dar daug kitų atėjo į tikėjimą. Pasiuntinys alaihis-salam paėmė kupranugarius ir grąžino jam dukterį. Ji taip pat atėjo į tikėjimą. Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) paprašė jos tėvo jos rankos ir sudarė su ja nikachą. Ji mirė penkiasdešimt šeštaisiais metais po hidžros.

Zainaba binti Džachš (radijallahu anha): Ji buvo Umaimos, Allaho Pasiuntinio tėvo sesers, duktė ir Abdulos ibn Džachšas sesuo. Jos tėvo vardas buvo Bura. Kadangi jis neatėjo į tikėjimą, jis buvo vadinamas Džachšu. Zainaba buvo tarp pirmųjų, atėjusių į tikėjimą.

Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), iš pradžių buvo ją ištekinęs už Savo įsūnio Zaido ibn Charisa. Kadangi Zaidas nepaisė jos teisių, trečiaisiais metais po hidžros jie išsiskyrė. Pasiuntinys alaihis-salam panoro sudaryti su ja nikachą. Kai Zainaba tai išgirdo, ji iš džiaugsmo sukalbėjo dviejų rakatų namazą ir meldėsi Allahui Aukščiausiajam: „O mano Viešpatie! Tavo Pasiuntinys nori mane vesti. Jei Tu nulėmei, kad pelnyčiau garbę tapti Jo žmona, tai Tu atiduok mane Jam“. Jos malda buvo priimta. Buvo apreikštas Achzab sūros 37-asis ajatas, prasme: „Kai Zaidas padarė su ja, ką norėjo (tai yra kai su ja išsiskyrė), Mes atidavėme ją Tau į žmonas“. Kadangi jos nikachą sudarė Allahas Aukščiausiasis, Allaho Pasiuntinys naujo nikacho dėl jos nesudarė. Chazrat Zainaba visada tuo didžiavosi ir sakydavo: „Kiekvieną moterį ištekina jos tėvas. O mano nikachą sudarė Allahas Aukščiausiasis“. Jai tada buvo trisdešimt aštuoneri metai. Ji mirė dvidešimtaisiais metais po hidžros, būdama penkiasdešimt trejų metų.8 Ji buvo labai dosni ir mėgo duoti sadaką. Ji taip pat buvo labai įgudusi rankdarbiuose. Tai, ką pasidarydavo savo rankomis, ir viską, ką gaudavo, ji atiduodavo savo giminaičiams ir vargšams. Kalifas Umaras kiekvienai Allaho Pasiuntinio tyrajai žmonai davė po dvylika tūkstančių dirhamų. Zainaba binti Džachš visą sumą, vos tik gavusi, atidavė kaip sadaką ir išdalijo vargšams. Chazrat Aiša ją labai gyrė. Hadisas šarif „Iš mano žmonų dosniausioji pirmoji ateis pas mane“9 buvo paskelbęs, kad ji mirs pirmoji. Mat būtent ji davė daugiausia sadakos.

Prancūzų poetas Volteras buvo nedorovingas žmogus ir šmeižikas. Jis buvo eilėmis parašęs pjesę apie tai, kaip Allaho Pasiuntinys paėmė į žmonas Chazrat Zainabą. Pjesė buvo pilna niekšiškų šmeižtų ir prasimanytų istorijų, visiškai prieštaraujančių istorijai, faktams ir perdavimams. Šis bjaurus ir šlykštus raštas, nederantis literatui ir mąstytojui, patiko jo didžiajam priešui popiežiui, kuris anksčiau jį buvo atskyręs nuo Bažnyčios, ir popiežius parašė jam meilikaujantį laišką. Kai musulmonų kalifas sultonas Abdulchamidas II išgirdo, kad pjesė bus statoma scenoje, jis tuoj pat tam užkirto kelią, pateikdamas ultimatumą Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vyriausybėms, ir išgelbėjo visą žmoniją nuo gėdingo niekšiškumo.

Chazrat Safija (radijallahu anha): Jos tėvas buvo Chujajus ibn Achtabas, Chaibaro žydų vadas. Ji buvo susižadėjusi su vienu žydu iš Chaibaro. Paskui ji ištekėjo už Kinanos ibn Chakikas, kuris buvo labai turtingas žmogus. Kai septintaisiais metais po hidžros Chaibaras buvo užkariautas, Safija pateko į nelaisvę. Ji atiteko Allaho Pasiuntiniui. Allaho Pasiuntinys ją išlaisvino. Ji atėjo į tikėjimą ir buvo pagerbta Allaho Pasiuntinio nikachu. Ji mirė Medinoje penkiasdešimtaisiais metais po hidžros.10

Um Chabiba (radijallahu anha): Ji buvo Abu Sufjano ibn Charbas ibn Umaija duktė ir Chazrat Muavijos sesuo. Jos motina buvo Hinda. Ji tapo musulmone kartu su savo vyru Ubaidula ibn Džachšas, ir jie persikėlė į Abisiniją. Kadangi jos duktė Chabiba gimė Abisinijoje (Chabašistane), ji tapo žinoma pravarde Um Chabiba (Chabibos motina). Ten jos vyras leidosi kunigų suvedžiojamas, tapo atskalūnu ir mirė. Ji liko viena, svetima ir vargstanti. Ji tarė: „Neatsisakysiu Allaho Pasiuntinio religijos“. Norėdamas ją pradžiuginti, Allaho Pasiuntinys panoro ją vesti. Septintaisiais metais po hidžros Jis pasiuntė laišką Nadžašiui. Pagal šį Pranašo įsakymą Nadžašis ištekino ją už Kilniausiojo Pasiuntinio ir išsiuntė į Mediną. Ji mirė Medinoje keturiasdešimt ketvirtaisiais metais po hidžros.

Chazrat Maimuna (radijallahu anha): Jos vardas buvo Bara, bet Allaho Pasiuntinys alaihis-salam pakeitė jį į Maimuną. Jos vyras buvo miręs. Kai po Chaibaro užkariavimo jie vyko į Meką atlikti umros (chadž al-asgar, mažosios piligrimystės), grįžtant į Mediną ji buvo pagerbta Allaho Pasiuntinio nikachu. Penkiasdešimt trečiaisiais metais po hidžros ji susirgo Mekoje. Ji tarė: „Išneškite mane iš Mekos! Nes Allaho Pasiuntinys sakė, kad mirsiu už Mekos“. Kai ją išnešė, ji mirė toje vietoje (vadinamoje Sarfu), kur buvo sudarytas jos nikachas su Allaho Pasiuntiniu.11

Chazrat Marija (radijallahu anha): Ji atėjo į tikėjimą, būdama mūsų Valdovo Pranašo alaihis-salam vergė, ir buvo pagerbta Allaho Pasiuntinio nikachu. Kadangi Marija buvo atsiųsta dovanų iš Mukauko, Egipto Aleksandrijos valdovo, jos kilmė (protėviai) ir gimimo data tiksliai nežinomos. Mūsų Valdovas Kilniausiasis Pasiuntinys susilaukė su mūsų motina Chazrat Marija sūnaus. Jo vardas buvo Ibrahimas. Chazrat Marija buvo labai tyli ir rami. Ji mirė paskutiniaisiais Chazrat Umaro kalifato metais, 637 m. po Kr. (hidžros 16 m.). Ji buvo palaidota Bakio kapinėse.12

Chazrat Raichana (radijallahu anha): Ji tapo musulmone, būdama mūsų Valdovo Pranašo vergė. Ji buvo iš Medinos žydų Banu Kuraiza genties. Jos kilmės linija – Raichana binti Šamunas ibn Jazidas arba Raichana binti Zaidas ibn Amras ibn Chanafa ibn Šamunas ibn Jazidas. Jos gimimo data tiksliai nežinoma. Ji mirė Medinoje 631 m. po Kr. (hidžros 10 m.), anksčiau už mūsų Valdovą Pranašą. Ji buvo palaidota Bakio kapinėse.13

„Saijidų ir šarifų meilė lemia, kad žmogus paskutiniu atodūsiu miršta su imanu“ Abu Mudžahidas Enveris ibn Nazifas (rachmatullahi alaih)